BFL

Iššūkiai. Lietuvos išorėje ir viduje netrūksta sudėtingų iššūkių, reikalaujančių dėmesio ir apsisprendimo. Kaip turėtume į juos reaguoti ir kas nutiks, jei nesugebėsime jų atliepti?

Į šiuos klausimas savaitraščio „Veidas“ surengtoje diskusijoje gilinosi šalies intelektualai: istorikas doc. dr. Algimantas Kasparavičius, Mykolo Romerio universiteto studijų prorektorius doc. dr. Giedrius Viliūnas ir „Berlin Chemie Menarini Baltic“ vadovas dr. Algimantas Blažys. Diskusiją vedė „Veido“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

A.ŠINDEIKIS: Kai diskutavome praėjusiais metais, nežinojome, kad Rytuose ~de facto~ prasidės karas. Ką tai keičia mūsų geopolitinėje erdvėje ir kaip turėtume su tuo gyventi? Kaip viskas galėtų plėtotis toliau?

A.KASPARAVIČIUS: Nesakyčiau, kad padėtis nuo praėjusių metų labai pasikeitė: ji tik paaštrėjo, o problemos pagilėjo. Tada buvo tik tam tikros geopolitinės ligos užuomazgos, o dabar šis vėžys apėmė kur kas platesnį regioną ir duoda ataugas. Tai jaučiama ir Lietuvos visuomenėje, mūsų politikoje, ir platesniame geopolitiniame kontekste. Bijau, kad su tokia situacija mums reikės gyventi dar ilgai.

Gali būti, kad šiuo metu tarsi gyvename kaip XX a. pradžioje, kada buvo pabandyta iš naujo perskirstyti geopolitinį pasaulio pyragą, ir tai privedė prie Pirmojo pasaulinio karo. Po to atsirado visiškai kitoks pasaulis, nauja tarptautinė teisė, visiškai nauja tautos samprata. Ar toks radikalus pokytis galėtų nutikti po šios ligos, pasakyti sunku, nes tai, kas šiandien vyksta, aptakiai tariant, erdvėje nuo Juodosios iki Baltijos jūros, veikiau yra pasaulyje vykstančių problemų atspindys.

Jaučiama tam tikra ryški įtampa. Ramiajame vandenyne kyla nauja galia. Kai 1988–1989 m. plėtojosi Atgimimas, apie „Kinijos stebuklą“ niekas nekalbėjo, netrūkdavo kiniškų prekių šaržavimo, Kinija tada asocijavosi su negatyvu, ir visi norėjo tik japoniškų daiktų. Pasaulio jėgoms, norinčioms iškilti, ieškančios savo vietos po saule (Kinijai taip pat), tenka stumdytis. O kai keletas stambių veikėjų stumdosi, mažiukams tenka arba pasislinkti, arba priimti tas žaidimo taisykles, kurias diktuoja didieji, ir apsispręsti, kuriai stovyklai priklausyti. Yra ir kitas dalykas: kai Sovietų imperija sugriuvo, Rusija įsivaizdavo, kad vis tiek žais lygiomis dalimis, tačiau situacija rutuliojosi, kitaip negu tikėtasi Kremliuje. Per tuos 20–25 metus Rusija buvo puikiai pastumta.

Apibendrinant galima sakyti, jog bandoma „peržaisti“ žemėlapį, o mums svarbu, ar sugebame suvokti savo valstybės nacionalinius interesus ir tai, kokiu būdu galime užtikrinti, kad mūsų valstybė ir pilietinė tauta egzistuotų. Šiaip tikriausiai 80 proc. mūsų žiniasklaidos gyvena su karo retorika. Mes kaip indėnai: bėgiojame su plunksnomis ir lankais, ieškodami, ką čia nušauti, ypač žiniasklaida. Vis dėlto žinome, kad indėnų beveik nebeliko. Jei taip pat suprasime savo padėtį, problemas ir priešus, mūsų gali laukti indėnų likimas.

G.VILIŪNAS: Universitetuose irgi jaučiamas situacijos pokytis, tiesiogiai matoma ir konflikto Ukrainoje išraiška. Sakykime, jaučiame padidėjusį ukrainiečių studentų susidomėjimą studijomis Lietuvoje. Matoma ir Europos parama tam arba taip pat girdime įspėjimų dėl galimo Rusijos studentų infiltravimo.

Iš esmės save suvokiame kaip globalaus akademinio pasaulio dalį. Matyti, kad tai didžiulio geopolitinio vyksmo dalis. Aišku, yra Azijos veiksnys, nors juntame ir Europos strateginio vaidmens kaitą. Europos politika patiria tam tikrą inerciją ir tą patį matome jos švietimo politikoje. Nors Bolonijos procesas vyksta toliau (tik ką įvyko Europos aukštojo mokslo erdvės ministrų suvažiavimas Armėnijos sostinėje Jerevane ir Baltarusiją priėmėme į Bolonijos procesą), bet iš esmės tai yra inertiškas, anksčiau užprogramuotas procesas. Baltarusijos priėmimas yra tiesioginė  geopolitinės slinkties pasekmė, nes užkardą bandoma nukelti šiek tiek toliau.

A.ŠINDEIKIS: Ką mums reiškia tai, kad Baltarusija buvo priimta į Bolonijos procesą?

G.VILIŪNAS: Universitetai viduje pirmiausia aptarinėja, ar Baltarusija tikrai įvykdys reikalavimus. Iki 2018 m. ji turėtų užtikrinti tokius dalykus, kaip įtraukti studentus į universitetų savivaldą, panaikinti išorinę jų kontrolę, sukurti nepriklausomą kokybės agentūrą, užtikrinti studentų ir dėstytojų laisvą judėjimą. Jeigu kartais taip įvyktų, tai, kadangi Vilnius yra istorinis Baltarusijos švietimo centras, iš karto gautume visiškai kitokią perspektyvą šitą sritį įtraukti į mūsų regioną. Jiems tikrai galėtume padėti, jeigu jų demokratinė visuomenė to siektų, taip pat mūsų universitetuose natūraliai pasipildytų senkantys studentų ištekliai. Tai mums visada aktualu.

Dar norėčiau grįžti prie geopolitinio konteksto: universitetai aiškiai mato, kad egzistuoja ir islamo ekstremizmo veiksnys. Tai atspindima ir pasaulio žiniasklaidoje, pavyzdžiui, neseniai buvo išpuolių Afrikos universitetuose. Tai nusitaikymas į pačią Vakarų civilizacijos vertybių šerdį. Laisvas žodis, žmogaus teisės, teisė universitetui elgtis nepriklausomai nuo esamos politinės sistemos – išpuoliai yra smūgis prieš tai. Manau, kad tai kreipia prie esminių mūsų misijų, tai yra ką universitetai turi daryti visuomenėje, ką aukštasis mokslas gali padaryti dėl pilietiškumo, pilietinės visuomenės, mūsų tapatybės, vertybių. Gana akivaizdu, jog aukštasis mokslas ilgai suvoktas visų pirma kaip ekonominis veiksnys, tai yra kad jo užduotis – rengti specialistus, kad jis turi tarnauti pramonei ir verslui, na, o kad turėtų pasitarnauti dar ir pilietinei bendruomenei, nebuvo akcentuojama. Bent jau veiksmais.

Kai buvo paskelbta, jog Lietuva ima didinti karinį biudžetą, pirma universitetų reakcija buvo ta, kad negi informacinis karas nėra viso to dalis; gal taip pat reikėtų padidinti finansavimą ir žmonių patriotiniam rengimui ar bent supratimo, kas iš tiesų vyksta, didinimui? Juk „minkštasis“ karas mums pavojingesnis, tačiau, kita vertus, čia kaip tik esame stiprūs. Čia ne tankus, ne „Mistral“ karo laivus pirkti, čia galėtume veikti efektyviai, bet tuo nepasinaudojame. Šiame kontekste universitetai galėtų būti mūsų mistraliai, čia universitetų misija akivaizdi. Žinoma, svarbus valdžios vaidmuo ir ar ji norės žengti žingsnį. Mūsų bejėgiškumas informacinės agresijos akivaizdoje, žiniasklaidos kartais įtartinas pataikavimas vienoms ar kitoms nuomonėms ir kita galėtų būti sprendžiama.

Dar noriu paminėti Azijos veiksnį, Lietuvoje tai yra realybė. Šiandien Mykolo Romerio universitete priimame vieno Pietų Korėjos universiteto prezidentą ir pasirašome sutartį dėl antros jungtinės programos, korėjiečiai galbūt investuos į mūsų technologinį centrą medijų studijų srityje. Už šio konkretaus ryšio stovi universitetų konsorciumas, kurį sukūrėme pernai. Jame yra ir Kinijos, Japonijos, Pietų Korėjos universitetų. Jie rodo interesą, taip pat patys turime būti aktyvūs. Verčiau darykime bendras programas, užuot verkę, kad jie mus užgrobs ar užgoš, mokėkime pasinaudoti jų pranašumais. Tarkime, korėjiečiai turi geras technologijas, mes turime geras rinkas, galime siųsti pas juos studentus, ir tegul šie perima žinias – galbūt mūsų inovacijų sistema dėl to gaus impulsą.

A.BLAŽYS: Norėčiau grįžti prie karo grėsmės. Man atrodo, kad šiandieninė situacija kitokia negu prieš Pirmąjį ar Antrąjį pasaulinį karą, dabartiniai piliečiai yra sąmoningesni, o pilietinės bendruomenės turi didelę įtaką. Pažiūrėkite, kaip elgiasi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, – ji labai kreipia dėmesį į visuomenės nuomonę. Kanclerė yra sakiusi, kad Vokietija kalta dėl Antrojo pasaulinio karo, todėl reikia padaryti viską, kad nekiltų trečiasis. Patys žmonės nebeleistų kilti karui (juolab kad autokratinių valdžių pasaulyje mažėja). Rusijoje taip pat yra daug žmonių, inteligentų, kurie viską suvokia. Jei dalis jų pataikauja Vladimirui Putinui, dar nereiškia, kad nėra tokių, kurie to nedaro. Dar 1962 m., kai vyko Karibų krizė, galiausiai nugalėjo protas. Tikiu, kad ir šiandien turėtų.

Dar pora minčių apie verslą. Pažiūrėkite, kokių pokyčių versle įvyko dėl Rusijos, kuri buvo svarbi eksporto vieta: Lietuvos eksportas nesumažėjo – jis tiesiog ne taip stipriai auga. Verslas susitvarko, atsiranda naujų rinkų, pavyzdžiui, prasimušame skylę į Ameriką, į Kiniją… Kitas dalykas – verslas veikia pagal situaciją, ypač lietuviškas. Jis neturi itin didelių strateginių perspektyvų ir šiandien elgiasi taip, o ryt jau kitaip. Tuo metu užsienio kapitalas, ateinantis į Lietuvą, žiūri plačiau, skaičiuoja, ar čia apsimoka, ir jei ateina, ateina ilgam ir nesusivynios meškerių per vieną savaitę. Lietuviškas kapitalas veikiau sprendžia šiandieninius uždavinius ir, man atrodo, puikiai randa skylių.

A.ŠINDEIKIS: Vis dėlto esame netoli vykstančio karinio konflikto, susiduriame su tam tikra geopolitinio perbraižymo situacija, kai viena „imperija“ nepripažįsta to, kas yra įvykę ~de jure~. Matyt, net jei įvyktų referendumas Ukrainoje, tai nepakeistų jos požiūrio, kad siena yra toliau nei siena su Ukraina. Vis dėlto sakote, kad verslas bėga ten, kur yra galimybių. Ar šio klausimo eskalavimas neatgraso verslo atėjimo į pasienio zoną?

A.BLAŽYS: Verslas į viską žiūri labai praktiškai. Konkurencija pasaulyje didelė, todėl, jeigu kur nors atsiranda mažytė skylutė, jis vis vien iš karto ten veršis. Žinoma, natūralu, kad dėl geopolitinių priežasčių verslas žiūrės atsargiau, bet iš principo nematyti, kad tai būtų išgąsdinę. Pavyzdžiui, mūsų įmonė priklauso Vokietijos prekybos rūmams, ir kai buvo atlikta apklausa apie investicinės aplinkos vertinimą, apklaustos įmonės į ją žiūrėjo teigiamai ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Estijoje. Apie 90 proc. jų atsakė, kad, jei reikėtų kartoti savo žingsnius, dar kartą ateitų į Lietuvą.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, Vakarų verslas Baltijos šalis laiko savo teritorija. O kas vyksta su jūsų padaliniais Ukrainoje, Rusijoje?

A.BLAŽYS: Susiklosčiusi situacija atsiliepė. Vaistų kainos kyla, nes specialiai Rusijai negalima sumažinti kainų, pardavimas ten mažėja. Ukrainoje tai irgi matyti, nors sakyčiau, kad Ukraina mažiau pažeista negu Rusija, bent jau mūsų verslo kontekste. Rusija labai stengiasi apginti savo rinką, ir kadangi čia yra aukštosios technologijos, tai išnaudoja, siekdamos pakeisti vakarietiškus vaistus vietiniais ir taip pasidaryti biznį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.