Mūsų premjeras ir ministrai turėtų žinoti, kad automobilyje yra ne tik stabdžių, bet ir akceleratoriaus pedalas.

Mes vis mėgstame pasišaipyti iš kitų tautų lėtumo, bet iš tiesų patys esame ne ką greitesni, o dažnai ir lėtesni. Teisūs yra Mauzeris ir Sūrskis, išsityčioję iš mūsų vėžliojimo. Mūsų valdžia viską daro pačia lėčiausia pavara. Sūrskis šaiposi: “Kur mes skubame? Kur lekiame? Dar ir penkeri metai nepraėjo nuo suskystintų gamtinių dujų terminalo idėjos, o jau statoma krantinė. Kam šitie beprotiški tempai, aš noriu paklausti. Reikia išdiskutuoti, išklausyti visas nuomones, atlikti paskaičiavimus, lyginamąsias studijas, galų gale surengti referendumą, o ne verstis per galvas kaip dabar. Kodėl su atomine elektrine viskas vyksta nuosekliai, pamatuotai, neskubant, tai kam kitą strateginį objektą reikia statyti paknopstomis.”
Humoristinėms laidoms ir knygoms tas mūsų slunkiškumas tinka, bet realiame gyvenime norėtųsi kažko kito. Norėtųsi veiksmo, judesio, proveržio, o gal net greičio. Ir tai tikrai nėra neįmanoma. Jei visi metų metais kalba, kad reikia keisti dabartinį Darbo kodeksą, tai galgi per kokius keturis mėnesius galime susikaupti ir patvirtinti naują pažangų kodeksą? Jei dešimtmečiais kalbame apie beviltišką mūsų mokesčių sistemą, o komisijos pateikė kalnus vertingų pasiūlymų, tai gal jau galime nebedelsti ir nors per pusmetį kažką užbaigti? Tiesiog taip paprastai: užsirašyti konkrečią datą (būtinai šių metų) ir užbaigti. Kai toji data artės, bus ir valia imtis darbo.
Arba dar viena sritis: sveikatos apsaugos sistema mūsų valstybėje reformuojama jau dvidešimt trejus metus, o atrodo ji kaip kažkoks kiborgas, nesuprasi, nei kur pradžia, nei kur pabaiga. Kažkurį tos sistemos kampą reformuoja ir dabartinis sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis. Bent jau jis taip teigia. Bet kas konkrečiai daroma – neaišku. O ar negalima paprasčiau, tiesiau, aiškiau, greičiau, pigiau? Ar negalima išvengti to tauškėjimo ir tiesiog pradėti veikti? Nes juk koks esi politikas ar apskritai žmogus, byloja ne tavo žodžiai, o tavo gyvensena, veiksmai, sprendimai, vertybės. Idealai, kuriuos įkūniji. Mintys, kurias įgyvendini.
Iš tiesų dabartinė valdžia turi galimybę keisti mūsų valstybę, stumti ją į priekį. Bet ar ji tą daro? Ne, ji, kaip teigia Sūrskis, prasmegusi nevaisingose diskusijose. Premjeras, ministrai turėtų žinoti, kad automobilyje yra ne tik stabdžių, bet ir akceleratoriaus pedalas. Jie vis tvirtina, kad viskas atsiremia į pinigus, bet iš tiesų tikrai ne viskas. Reformavus sveikatos apsaugos ar aplinkosaugos sistemas, papildomų pinigų ne tik neprireiktų, bet netgi iš dabar skiriamų lėšų dar susitaupytų. Nes dabar tie ir dauguma kitų ūkių valdomi neefektyviai. Arba kiek, tarkime, pinigų reikia norint naujo Darbo kodekso? Tikrai nedaug, o nauda būtų didžiulė.
Beje, kartais mums tų pinigų pasirengusi duoti Europos Sąjunga. Nesvarbu, ar kalbame apie “Rail Baltica”, ar apie energetikos jungtis, ar apie infrastruktūros projektus, bet net ir tada mes kažko lūkuriuojame, kažką sapaliojame apie ilgas procedūras, keičiame kryptis ir pačius projektus. Ir taip be pabaigos.
Yra toks posakis: blogiausia, kai nesimato, į kurią pusę žmogus eina. Deja, į kurią pusę eina mūsų valdžia, iš tiesų nesimato. Užtat ji mielai dar kartą padiskutuoja, į kurią pusę reikėtų eiti. Ir tai davė ir ateityje duos daug peno humoristams.