"Veido"archyvas

Kurios Lietuvos eksporto sritys bus perspektyviausios artimiausią dešimtmetį? Į šį klausimą SBA koncerno, valdančio baldų, aprangos ir kai kurių kitų sričių įmones, prezidentas Arūnas Martinkevičius nedvejodamas atsako – lyderiai bus baldų pramonė ir maisto sektorius.

A.M.: Matome labai gerų baldų sektoriaus perspektyvų. Tai patvirtina ir mūsų naujas investicinis projektas įmonėje “Germanika”. Baldų sektorius – vienas geriausiai išplėtotų ir konkurencingų Lietuvoje. Reikia įrodymų? Štai jums paprastas faktas: Lietuvos baldininkai yra tarp lyderių pasaulyje pagal baldų tiekimą koncernui IKEA. Savo patirtimi galime drąsiai teigti, kad IKEA yra labai reiklus klientas tiek kainos, tiek kokybės požiūriu.

Tekstilės pramonės ateitis priklausys nuo to, kaip gamintojai sugebės lanksčiai, sklandžiai ir greitai pereiti prie didesnės pridėtinės vertės produkcijos gamybos, nes konkuruoti tik kaina su Azija ar Turkija būtų sudėtinga ir beprasmiška.

O maisto sektorius Lietuvoje, mūsų manymu, turi tikrai geras perspektyvas, tačiau jam reikėtų labiau diferencijuotis, orientuotis į didesnės pridėtinės vertės produktus, pavyzdžiui, ekologiškų produktų gamybą ar pan. Lietuva gali pasauliui prisistatyti kaip ekologiškų maisto produktų gamintoja – juk tam turime visas sąlygas.

VEIDAS: Kaip baldų, tekstilės eksportą veikia brangstančios žaliavos?

A.M.: Baldų pramonei didelę įtaką turi medienos brangimas. Tai silpnina visą sektorių ir daro jį mažiau konkurencingą. Todėl labai svarbu, kad medienos būtų galima nusipirkti už santykinai protingą kainą ir paversti ją galutiniu produktu Lietuvoje, kitaip tariant, baldais. Šitaip būtų išlaikomos sukurtos darbo vietos, sumokami gyventojų pajamų ir “Sodros” mokesčiai. Bet viskas yra kitaip: medienos žaliava išvežama iš Lietuvos arba tiesiog sudeginama krosnyje. Nėra kuriama pridėtinė vertė, valstybėje nėra sukuriama darbo vietų, nesurenkami su darbo užmokesčiu susiję mokesčiai.

Aprangos sektoriuje medvilnės žaliavos kaina išaugo labiausiai per pastaruosius metus. Antra vertus, tokia žaliava yra “agrožaliava”, todėl pakilus kainoms jos bus užauginama daugiau, ir tuomet kainos smuks. Pastaruoju metu medvilnės žaliavos kainos jau pradėjo mažėti.

VEIDAS: Premjeras dažniau akcentuoja lietuviškų IT, lazerių ir kitų aukštųjų technologijų eksporto plėtrą. Kaip Jūs vertinate tokias galimybes?

A.M.: Versle visada reikia suprasti ir žinoti, iš ko gauni pajamas, ir tą veiklą puoselėti, o šalia to gali imtis naujų iniciatyvų. Deja, mūsų politikai pamiršta, iš ko Lietuva ir jos žmonės duoną valgo, nes aukštosios technologijos daug gražiau skamba nei tradicinė gamyba, ir jų niekas nesupranta. Tačiau žmonėms visais laikais reikėjo ir reikės tiek baldų, tiek drabužių, tiek, be abejo, maisto.

Dėl aukštųjų technologijų dalies eksporto struktūroje esame nusiteikę gana skeptiškai, nes tam nematome didesnių prielaidų. Yra tik keletas nišinių sėkmės istorijų, kurių sėkmei pagrindas daugiausia buvo paklotas dar tarybiniu laikotarpiu.

VEIDAS: Kiek, Jūsų manymu, tvarus Lietuvos eksporto rodiklių šuolis? Kokia tos sėkmės dalis – Lietuvos gamintojų, Vyriausybės, o kiek – atsigaunančių užsienio rinkų?

A.M.: Eksporto atsigavimas daugiausia yra nulemtas užsienio rinkose atsigaunančio vartojimo. Realios Vyriausybės pagalbos eksportuotojams nepastebėjome. O reikia mąstyti, kaip padaryti Lietuvos gamintojus konkurencingesnius pasauliniame kontekste. Visos valstybės kaip savo akį saugo, puoselėja ir įvairiomis priemonėmis remia eksportuotojus.

Lietuvoje dirbantys verslininkai atrodo kaip raupsuotieji – jais niekas nesirūpina ir nemąsto, kaip pagerinti jų galimybes konkuruoti tarptautinėse rinkose. Įsivaizduojama, kad paslaugų centrai galėtų būti vaistas nuo visų ligų Lietuvoje, bet toks paslaugų verslas gali per mėnesį dingti iš Lietuvos, nepalikdamas jokios technologinės patirties.
Bet kokios įmonės konkurencingumas remiasi vadybos kokybe. Lietuva turi labai daug gerų gamybos vadovų, tačiau trūksta finansų, rinkodaros ar prekybos specialistų. Aukšto lygio šių sričių specialistai yra brangūs, todėl juos “įpirkti” mažesniam lietuviškam verslui sudėtinga, tuo labiau kad “Sodros” įmokų lubų nebuvimas šį klausimą daro dar sudėtingesnį.

Todėl vietoj progresinių mokesčių idėjos, kurią vertiname kaip populizmą, reikėtų svarstyti, kaip nustatyti “Sodros” lubas, kad lietuviškos įmonės įstengtų nusisamdyti aukšto lygio specialistų, gal net atsivežti jų iš užsienio. Be kompetentingų specialistų nė vienas verslas neturi perspektyvų.