Seimas atmetė Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlytą Visuomenės informavimo įstatymo pataisą, pagal kurią rusiškų kanalų kiekis būtų sumažintas iki 10 proc. Už tokį įstatymo pakeitimą balsavo tik konservatoriai ir keli liberalai. Svarstant įstatymo pataisą Seimo debatai apsiribojo primityviu apsižodžiavimu. Bet kokį politinį gylį praradęs mūsų parlamentarų politinis suvokimas tampa plokščias, primenantis  televizoriaus ekraną.

Socialdemokratas Mindaugas Bastys balsavimą prieš Prezidentės pasiūlymą argumentavo tuo, kad tokie draudimai būdingi tik totalitarinėms valstybėms. Andrius Kubilius, kuris skiriasi nuo socialdemokratų lyderio Algirdo Butkevičiaus nebent tuo, kad pastarasis savo ryte išsakytą nuomonę gali pakeisti vakare, o konservatorių lyderis, savo nuomone ir politiniu suvokimu stabilesnis, ją gali kardinaliai pakeisti per metus.

2008 m. paskelbęs savo partijos šūkį „Stabdyk Rusiją“, netrukus A.Kubilius su tuomete finansų ministre Ingrida Šimonyte ėmėsi žingsnių, kaip per naktinę mokesčių reformą sunaikinti likusią laisvą Lietuvos žiniasklaidą ir suteikti galimybę išplėtoti prorusiškos Vladimiro Romanovo ir Viktoro Uspaskicho žiniasklaidos priemones.  Tuomet A.Kubiliaus iniciatyva mokesčiai spaudai buvo padidinti ne procentais, o kartais. Dabar netikėtai praregėjęs A.Kubilius mano, kad žurnalistika ir žiniasklaida yra svarbesnės nei trąšų fabrikai ar plytos, o informacinis pavojus – realus. Konservatorių lyderis apkaltino socialdemokratus nesupratimu, kad smegenų apsauga yra tokia pat svarbi kaip ir teritorijos.

Toks nedažnas konservatorių lyderio A.Kubiliaus prablaivėjimas nebekelia  nuostabos, nes jo simpatija ir idėjinė bendrystė su Vengrijos diktatoriumi Viktoru Orbanu, dažni pasisakymai, kad Europa turi problemų dėl savo įstatymų, o jo vadovaujamos partijos Seime stumiamos idėjos, kad nepilnose šeimose gimę ir augantys vaikai turėtų būti laikomi kitokiais, nei augantys tradicinėse šeimose, dažnai mažai kuo besiskiria nuo Rolando Pakso ar V.Uspaskicho politinės minties gylio.

Manoma, kad Prezidentė šiomis pataisomis siekė kreipti Lietuvos žmones į Vakarų Europos kultūrinę erdvę. Praėjusios savaitės „Veido“ tyrimas rodo, kad tokios pastangos gali būti bergždžios: daugiau nei 40 proc. lietuvių gyvena ne tik Kremliaus kuriamame informaciniame lauke, bet ir Rusijos kultūros lauke. Jie moka vienintelę užsienio kalbą – rusų, yra garbaus amžiaus ir keistis nebepajėgia. Atimti iš jų Rusijos TV kanalus reiškia atimti jų gyvenimo įpročius, jų taip suvokiamą savo gyvenimo kokybę.

Lietuvoje turime ir čia gyvenančių rusakalbių. Todėl vargu ar Prezidentės pasiūlytas įstatymo keitimas atitiktų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus. Rusiškų kanalų turinys nėra tik politinis. Yra ir kultūros bei muzikos ar sporto kanalų, kurių matomumo ribojimas gali būti traktuojamas kaip žmogaus teisių pažeidimas. Toks ribojimas Strasbūro žmogaus teisių teismo galėtų būti paskelbtas kaip neproporcingas siekiamam tikslui.

Racionalesnis pasiūlymas, matyt, būtų riboti rusiškuose kanaluose propagandines Kremliaus žinių ir politinių debatų bei nuomonių laidas. Be to, rusiškos produkcijos kiekio ribojimas gali net pasitarnauti Kremliui: tie 10 proc. transliuojamų kanalų gali likti tik propagandiniai kanalai, kuriuos ir žiūrės visi rusiškų televizijų žiūrovai. Juolab kad modernios technologijos tobulėja taip sparčiai, jog Lietuvoje, pirmaujančioje pasaulyje pagal plačiajuosčio interneto prieinamumą, yra praktiškai neribotas galimybės rusiškus kanalus pasiekti internete.

Kita vertus, lietuvius ne mažiau nei Kremlius bukina primityvios Lietuvos komercinių kanalų televizijos laidos, kurios kiekvieną naują TV sezoną varžosi lenktynėse, kas pateiks bukiausią turinį, dažnai papildomą ta pačia pigia rusiška produkcija.

Jei NATO teks saugoti ne tik mūsų sienas, bet ir smegenis, Vakarai gali greitai suprasti, kad mūsų teritorija nėra Vakarų dalis, ir tada NATO sutarties 5 punkto įgyvendinimas Lietuvos atžvilgiu gali netekti prasmės. Vargu ar šalis, kurioje gyvena besmegeniai, gali būti laikoma Vakarais ir ta teritorija, dėl kurios aukotų gyvybes NATO valstybių kareiviai.

Tikrasis pavojus Lietuvai yra ne Kremliaus propaganda – tikrasis pavojus yra plokščia, filosofinio, literatūrinio, teologinio gylio nesugebėjusi susikurti Lietuvos politika ir apskritai visa viešoji erdvė. Tik diktatūros bijo atviro diskurso ir konflikto, mėgaudamosi apgaulingos vienybės, vienos nuomonės fikcija.

Narystė NATO ir ES Lietuvos Vakarais nepavertė. Tai rodo milžiniška korupcija, administracinis atsilikimas, politikos intelektualinis skurdas ir universitetų nepajėgumas konkuruoti su Vakarais, versle vyraujantis menkos pridėtinės vertės kūrimas, nuolatinis žemės, miškų ar kapitalo savininkų sluoksnio teisinis bei ekonominis persekiojimas, primityvus sunkmečio problemų sprendimus, didinat piliečių ir verslo bendrovių mokesčių naštą. Tokia valstybė nėra Vakarai, kurie taip pat nėra tobuli, bet mums demokratijos, pliuralizmo ir politinių debatų gylio požiūriu – nepasiekiami.

Tai didžiausia Lietuvos politikos ir intelektualinio elito problema – negebėjimas sukurti ir palaikyti tokių viešųjų debatų, kuriuos stebėdami ir dalyvaudami net ir menko intelektualinio pasirengimo piliečiai galėtų pradėti adekvačiai suvokti Rytų ir Vakarų skirtumus ir patys apsispręsti, kur jie siekia gyventi.

Šios didžiausios mūsų problemos uždrausdami Kremliaus kanalus neišspręsime, jei nesugebėsime savo viešosios erdvės, žurnalistikos, kultūros, politinių debatų pakylėti į lygmenį, kuriam esant jokia Kremliaus propaganda nebebus įdomi.