"Veido" archyvas

Išvykti muzikantus ragina įvairesnius kursus siūlančios užsienio akademijos ir darbo vietų stoka Vilniuje

Geriausieji išvažiuoja ir negrįžta. Nevertiname to, ką turime. Solidžios valstybinės lėšos, skiriamos profesionaliems menininkams rengti, kartu su išvykstančiais jaunaisiais talentais išpustomos visomis pasaulio kryptimis.

Kartais sėdi koncertų salėje ir, pavargęs nuo įkyriai brukamų postulatų, sugauni save galvojant: negi tie, kurie liko arba juolab sugrįžo, yra prastesni profesionalai? O jeigu ne – kodėl jie dar čia? Kodėl, atmetę beprasiveriantį pasaulį, pirmenybę suteikė savo tėvynei?

Pasiilgo savos kompanijos

“Amerikoje labiausiai trūko savos, lietuviškos draugų menininkų kompanijos. Nežinau, gal kiti to nepasigenda, bet mes su broliu, užaugę būtent tokioje meniškoje aplinkoje, jos ilgėjomės”, – tvirtina vilnietis smuikininkas Dainius Puodžiukas. Už Atlanto Dainius praleido šešerius, jo jaunesnysis brolis pianistas Aidas – septynerius metus.

Bet tikriausiai tekdavo koncertuoti ir lietuviškose kolonijose? “Žinoma, koncertuodavome. Bet dažniausiai mūsų klausydavosi vyresnioji išeivių karta. Jie šiek tiek kitaip įsivaizduoja kultūrinį gyvenimą, turi kitokių poreikių. Ten pat, Bostone, irgi sutikdavome lietuvių, bet paprastai tai būdavo darbininkai arba verslininkai”, – pasakoja Dainius.

Neslepia ir to, kad galutinai apsispręsti abiem padėjo buvimo svetimoje žemėje legalizavimo klausimas: “Reikėjo arba pasiryžti tvarkyti nemažai kainuojančius dokumentus, arba tiesiog krautis daiktus. Supratome, kad pasirinkę pirmąjį variantą užstrigtume Amerikoje ilgam, galbūt visam gyvenimui. O juk vykome ten siekti žinių, bet ne gyventi. Todėl pasirinkti nebuvo sudėtinga”.

Ar sulaukė viliojančių siūlymų? “Žinoma. Apskritai kuo daugiau laiko svetimame krašte praleidi, tuo sunkiau grįžti, tuo daugiau galimybių prieš akis atsiveria. Tarkim, aš galėjau ramiai likti dirbti Bostono universitete profesoriaus asistentu ir dėstytojauti Vorčesterio karališkojoje menų akademijoje. Nors jei atvirai, tai dar labiau viliojo siūlymas imtis kurti naują vasaros festivalį – tokie pasiūlymai nesimėto”, – tvirtina prestižinėse Niujorko “Carnegie Hall” ir Bostono “Symphony Hall” salėse koncertavęs lietuvių smuikininkas.

Darbo vieta – geriausia paskata

Šiandien D.Puodžiukas griežia styginių kvartete “Chordos”, moko vaikus Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kurią prieš penkiolika metų pats baigė, ir dar dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto Styginių instrumentų katedroje. Dėl to kelis kartus per savaitę yra priverstas važinėti iš Vilniaus į Kauną, bet dėl to nesiskundžia: “Pagyvenus JAV šimtas kilometrų neatrodo dėmesio vertas atstumas. Žinoma, progai pasitaikius rinkčiausi dėstytojo vietą sostinėje, bet yra kaip yra”.

Atlyginimų skirtumo Lietuvos ir JAV aukštosiose mokyklose Dainius neakcentuoja, tik užsimena, kad jį reikėtų skaičiuoti kartais. Maža to, mano, kad jam labai pasisekė, nes apie jo laukiančią dėstytojo vietą Kaune gavo žinią dar dirbdamas Bostone. Retam tėvynėn susiruošusiam išeiviui muzikantui taip pavyksta: dažniau jie maitinami neapibrėžtais pažadais, kurie anaiptol nestiprina ryžto krautis lagaminų.

“Tikriausiai ir tikėtis neverta, kad visus svetur išvykusius lietuvių muzikantus pajėgtų išmaitinti vienintelė Muzikos ir teatro akademija – kiek tų dėstytojų Lietuvai reikia? Galima palyginti: vien Bostone, kuriame gyvenome, veikia keturios muzikinio profilio aukštosios mokyklos”, – pasakoja smuikininkas.

Ir čia pat pamini, kad stodamas į Bostono universitetą galėjo rinktis profesorių iš dvidešimties kandidatūrų: “Jei nebūčiau žinojęs, pas ką konkrečiai važiuoju, netgi būtų buvę sunku apsispręsti: tame pačiame universitete gali rasti įvairiausių tautybių ir muzikos mokyklų atstovų. Didelis skirtumas, palyginti su mūsų akademija, kurios dauguma profesorių išsilavinimą gavo Rusijos konservatorijose”, – tvirtina Dainius. Ir neatsisako savo žodžių netgi priminus, kad Lietuvoje dirba vis daugiau į jį patį ar jo brolį panašių vakarietiškos patirties tėvynėn parvežančių dėstytojų: kadrų kaita esanti pernelyg lėta.

Kitas dalykas – ne visuomet vakarietiškai patirčiai čia lengva rasti pritaikymą. “Amerikoje, kur disciplinas rinkomės patys (svarbu tebuvo gauti nustatytą akademinių kreditų skaičių), pusmetį lankiau vadinamosios Aleksandro technikos seminarus. Tai Vakaruose šiuo metu itin populiari vieno aktoriaus ištobulinta metodika, kurios esmė – išmokyti atlikėjus valdyti kūną kuo mažesnėmis fizinių jėgų sąnaudomis. Ji leidžia išvengti profesinių traumų, nepersitempti intensyviai repetuojant, o tokios bėdos dažnai persekioja muzikantus. Tačiau Lietuvoje ši technika vis dar kaip nežinoma žemė”, – pateikia pavyzdį smuiko dėstytojas.

Vokiška patirtis Vilniuje

Kita “Veido” pašnekovė pianistė Jonė Punytė po studijų Lietuvoje ketverius metus praleido Vokietijoje. Ten mergina stažavosi Štutgarto ir Trosingeno aukštosiose muzikos mokyklose. Ypač didelį dėmesį skyrė senosios muzikos studijoms ir konkrečiai – vokiškų kamerinių dainų (“lied”) žanrui. “Čia tiek žinių tikrai nebūčiau pasisėmusi.

Vokietijoje “lied” atlikėjai rengiami ne vien iš muzikinės pusės – jie privalo gerai pažinti meno ir literatūros istoriją”, – pasakoja Jonė.

Šiandien ji taip pat dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet unikalius savo išsilavinimo niuansus pripažįsta tiesioginiame darbe panaudojanti retai – tik retkarčiais kviečiama skaityti teminių seminarų. Dažniau įgytos žinios praverčia rengiant koncertines programas kartu su vokišku repertuaru besidominčiais lietuvių solistais, pavyzdžiui, baritonu Giedriumi Prunskumi.

“Buvo gražūs planai Vilniuje steigti senosios muzikos katedrą, tačiau dėl striukų akademijos finansų jie kol kas atidėti į stalčių. O jaunimo susidomėjimas tuo, ypač po Gintaro Varno režisuotų madrigalinių operų sėkmės bei kelių kitų Claudio Monteverdi veikalų pastatymų, Lietuvoje tikrai yra”, – tvirtina pianistė. Tai, kad šiuo metu tautiečiai pamišę dėl operų arijų ir kone iš viso pamiršę kamerinės muzikos repertuarą, pašnekovė vadina laikinu televizijos laidų inspiruotu reiškiniu.

Prasmingiau dirbti saviems

Kaip ir Dainius, Jonė po studijų galėjo ramiai likti dirbti užsienyje profesoriaus asistente. “Mano dėstytojas Cornelis Witthoefftas kvietė po stažuotės likti Štutgarte. Kiek žinau, kitos asistentės jis iki šiol neturi. Jau buvo susidaręs ir privačių mokinių būrelis, bet vis persekiodavo mintis, kad savo patirtį prasmingiau būtų perteikti lietuviams. Kad tai, ką atiduodu Vokietijoje, galėčiau atiduoti ir gyvendama čia”, – prisimena pianistė.

Pagrindinis Jonės apsisprendimo motyvas – noras kasdien girdėti lietuvių kalbą ir pačiai kalbėti lietuviškai. “Atlikėjai yra ne vien profesionalai, bet ir žmonės. Noriu, kad mano vaikai susišnekėtų su savo seneliais”, – ryžtingai nukerta išvedžiojimus, esą muzika – universali kalba, todėl nacionalinis fonas muzikantams nėra būtinas.

Tuo tarpu materialiniai argumentai nebuvo tokie svarūs: “Žinant, kad Štutgartas pagal brangumą yra antras (po Miuncheno) Vokietijos miestas, didesnis ten mokamas atlyginimas neturėtų ypatingos reikšmės pragyvenimo lygiui. Suskaičiavusi ten ir čia būtinas minimalias išlaidas pamačiau, kad kitiems poreikiams liekanti pinigų suma reikšmingai nesiskiria”, – aiškina pašnekovė.

Jaunųjų neatkalbinėja

Abu “Veido” kalbinti muzikantai nė trupučio neabejoja, kad užsienyje įgyta patirtis bet kuriam menininkui praverčia. “Kartais studentai, kuriems nė nedėstau, teiraujasi patarimų, į kokį universitetą geriau vykti ar kurį profesorių rinktis.

Kuo galiu – padedu. Tikrai nesistengiu jų atkalbėti, o kartais ir padrąsinu. Juk netgi Berlyne kiekvieną vakarą vyksta penki aukščiausio lygio simfoninės muzikos koncertai, o ką jau kalbėti apie JAV didmiesčius”, – atvirai pasakoja D.Puodžiukas.

Tad ar verta talentingiems muzikantams grįžti į Lietuvą? Ar užteks čia erdvės jų karjeros skrydžiui? “Tai ir svarbu, kad pagyvenęs užsienyje pradedi suvokti, jog visos durys atviros. Juk niekas ir dabar man netrukdo kandiduoti į profesoriaus vietą bet kuriame konkursą skelbiančiame pasaulio universitete, – tereikia pasitikėti savo jėgomis”, – įsitikinęs lietuvis.