„Ateis laikas, kai Lietuvos neliks. Kiek garsių tautų jau išnyko iš pasaulio žemėlapio. Gal tada koks istorikas susidomės, kaip atrodė mūsų šalis 2015-aisiais“, – svarsto kintantį šalies miestelių veidą kino juostoje 25 metus fiksuojanti videofilmų ciklo „Mūsų miesteliai“ autorė, nepriklausomos Lietuvos metraštininkė Nijolė Angelė Baužytė.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Televizininkė neabejoja, kad tokios gražios šalies teritorija tuščia nebus: joje įsikurs musulmonai ar kinai, tačiau lietuvių pasaulio žemėlapyje neliks. „Per mažai stengiamės: nepuoselėjame lietuvybės, emigruojame, vis vėliau tuokiamės, gimdome per mažai vaikų… Netrukus ir apie Lietuvos miestelius liks tik gražus prisiminimas“, – liūdnomis prognozėmis dalijasi Vyriausybės kultūros ir meno premija už savo kūrybinius ir žurnalistinius darbus įvertinta Lietuvos visuomenės veikėja.

Nuo 1960 m. televizijoje dirbanti žurnalistė, laidų redaktorė ir dokumentinių filmų kūrėja Nijolė Angelė Baužytė – savotiška šios epochos metraštininkė: Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusi pašnekovė televiziniuose savo darbuose fiksuoja evoliuciškai svarbius Lietuvos miestelių pokyčius. Juos galima sutalpinti į du žodžius – „išsivaikštome“ ir „išmirštame“, o palikti vietoj savęs, deja, nelabai ką turime. Dėl šios priežasties Lietuvos sodybose mažėja vakarais įsižiebiančių langų, vis rečiau girdimas vaikų klegesys, o  miestelių gatvėse daugėja našlių namų.

„Mano aplankytas Salantų miestelis šiandien garsėja gatve, kurioje 17-oje namų gyvena vos po vieną moterį. Tokių našlių gatvių per visą Lietuvą susidarytų ne viena ir ne dvi, o jei dar prisiminsime, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje išnyko 1450 gyvenviečių…“ – Lietuvos miestelių kaitą pastaraisiais metais nušviečia N.A.Baužytė, pirmąjį „Mūsų miestelį“ į televizijos eterį išlydėjusi 1989 m. kovą.

Nuo pat darbo televizijoje pradžios ji norėjo vieno – kurti laidas apie Lietuvos miestelius, kultūrinį ir dvasinį jų gyvenimą, tačiau tokia galimybė gimė tik 1988 m. Pirmąjį videofilmų ciklą „Mūsų miesteliai“ dokumentinių filmų kūrėja pradeda nuo jai artimiausių ir geriausiai pažįstamų miestelių: jos pačios gimtinės Pušaloto, tėvo tėviškės Labanoro, mamos – Seredžiaus ir pan.

Per pastaruosius 25 metus N.A.Baužytės ir jos bendradarbių režisierės Stasės Keinienės, kompozitoriaus Algimanto Apanavičiaus, operatorių Algio Liutkevičiaus, Rimo Miškelevičiaus, Raimondo Razvadausko, Mindaugo Cicėno (jie tarpusavyje keičiasi) ir vaizdo inžinieriaus Vinco Bazio pastangomis į videofilmų ciklą sudėta daugiau kaip 150 unikalių pasakojimų apie Lietuvos miestelius, tačiau didžioji jų dalis taip ir liks neužfiksuota. „Per vėlai šį darbą pradėjome, dalies žmonių ir miestelių jau nebėra – reikėjo panašiai 20 metų anksčiau to imtis, bet tuo metu niekas nebūtų leidęs“, – apgailestauja unikalius televizijos pasakojimus apie paprastus, nuoširdžius ir nepaprastai kūrybingus miestelėnus į autorines laidas sudėjusi pašnekovė.

Paprašyta palyginti šiandien matomą miestelių vaizdą su anuometiniu televizijos žurnalistė liūdnai šypteli: „Dabar miesteliai nepalyginti gražesni, labiau išpuoselėti, bet džiaugsmo juose mažai: nebėra ten kam gyventi. Kasmet jie vis labiau nyksta ir traukiasi, geltonais autobusiukais iš ten išvežami vaikai… Myriop daugelį miestelių pasiuntė ir valdžia, uždarydama mokyklas, bene vienintelį bendruomenės šviesulį. Žmonės intuityviai jaučia, kad tuoj juose nieko neliks, todėl pasipylė knygos… Jos – lyg mūsų savisaugos instinktas ar desperatiškos pastangos išsaugoti, kad bent kažkas po mūsų liktų.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.