Nupasakosiu porą vaizdelių, kurie, matyt, bus labai gerai pažįstami bei daugelio matyti… Saulėta ir šilta vasaros diena. Pavakarys. Vidurio Lietuvos miestelis ir centrinė jo aikštė. Ant pastatytos laikinos scenos primityviai plyšauja gerai iš televizijos ekranų pažįstamas merginų numylėtinis. Aikštėje šėlsta jaunimėlis. Šėlsta, tačiau kuo toliau, vis mažiau girdi naująją žvaigždę, nes gerokai įdomiau stebėti aplink vykstantį judėjimą. O ten pora policininkų bando nuo žemės pakelti stipriai nuvargusį vyruką, kurio keletas draugų visomis išgalėmis bando jį išvaduoti. Aplinkiniai taip pat veržliai bando įsitraukti į diskusijas su pareigūnais, nes patys jaučiasi atsineštų “bambalių” turinio padrąsinti.

Diskusijos atmosfera nuolat kaista, kol galiausiai kažkuris karštas “derybininkas” vožteli ranka policininkui į veidą. Atvyksta pastiprinimas, ir aistros toje vietoje rimsta, tačiau veiksmas jau persikėlė į aikštės prieigas. Energijos pertekliaus skatinami vaikinai imasi ir kitų šventės dalyvių “auklėjimo”. Nepavyko sutvarkyti policininkų, tai bent kiti težino, kas čia šeimininkai!

Ir kitas paveikslas. Katedra. Centrinėje sostinės aikštėje šurmuliuoja daugiausia vyresnio amžiaus minia, nes ne visiems lemta sutilpti į šventovę. Reikia laikytis ramybės – juk mišios. Užtat viduje vietos užteko pagrindiniams šventės dalyviams – politikams, ne vienam kurių gal atrodo, kad jie vos ne šventės kaltininkai. Išdidūs, rimti ir susikaupę valdininkai švenčia. Ir nesvarbu ką. Svarbu, kad savo dalyvavimu papuošia renginius, išstumdami iš bažnyčių nuolatinius jų lankytojus, kuriems apsilankymas šventovėse nėra vien tuščias žodis ar valdiškos šventės atspindys. Valdžios žmonėms svarbiausia dalyvauti, užsiimti vietas pirmose eilėse ir dar kartą patekti į televizijos ekraną. Ir koks skirtumas, kad neteko girdėti apie Aukojimą, Konsekraciją ar Komuniją.

Šie kontrastiški vaizdai į galvą atėjo po ką tik praūžusių švenčių, kurios vieniems suteikė galimybę pailsėti, kitiems švęsti, o tretiems – tiesiog prisigerti ir kumščiais pasišvaistyti. Pastarasis scenarijus, kaip ir pirmasis vaizdelis, atspindi vieną mūsų nacionalinių švenčių šventimo ypatumą – išlieti agresiją. Nesvarbu, kad antrasis paveikslas mažai ką turi bendra su Joninėmis, jis labai gerai parodo antrąjį mūsų švenčių ypatumą – rimtį ir susikaupimą net tada, kai, atrodytų, tiesiog reikėtų sprogti iš džiaugsmo švenčiant, tarkim, Nepriklausomybės dieną.

Du kraštutinumai – lyg dvi skirtingos šventės. Lyg dvi skirtingos tautos. O tauta juk ta pati. Tik gyvena visai skirtinguose pasauliuose. Lyg kosmose skriejančios planetos mūsų tautos dalys juda apie tą pačią motiną Saulę, bet vis savo trajektorijomis, ir niekada nesusiliečia. Bėda tik ta, kad vieni yra arčiau Saulės, todėl ir sušildo ji juos labiau savo spinduliais. Kiti – toliau, tai ir šalčio, tamsos bei vidinės tuštumos daugiau patiria. Maža to, arčiau Saulės skriejantieji kartais ją nuo tolesniųjų užstoja.

Apie ką čia aš? Ogi apie tas pačias šventes ir kasdienybę. Apie susvetimėjimą ir nutolimą. Apie valdžios žmones, kurie kartais ir patys šviečia, o kartais paprasčiausiai iš kitų šviesą atima. Ir apie paprastus mūsų šalies piliečius, kurie kartais negauna tos šilumos, kurios tiek nedaug ir tereikėtų, o kartais ir patys ją iš savęs atima.

Vis dėlto kodėl mes tapome tokia keista tauta, kuri ne vienybės, bet nutolimo ieško? Net ir per šventes stengiamės pabrėžti savo skirtingumą, nors taip tik ir parodome, kad negalime vieni kitų pamiršti. Vieni nustumia kitus iš šventovių prieigų, o kiti panašius į save tvatija, bet įsivaizduoja, kad kurį nors iš išrinktųjų muša.

Mąstant apie visas tokias situacijas, į galvą ateina du scenarijai. Pirmasis siauresnis, su žmogaus psichologija susijęs. Juk tauta tai kaip ir vienas žmogus būtų, kuriam būdingas savas vidinis pasaulis ir jame vykstančios kovos. O tai jau klasika – dar S.Freudas sakė, kad mūsų viduje kaunasi įvairios jėgos, bet pagrindinės dvi: id, kuris žemiausius troškimus ir postūmius atspindi, ir superego, kuris moralines vertybes reiškia, orumą ir taisykles atstoja. Kuo tos taisyklės ir reikalavimai griežtesni, tuo stipriau id su jomis kovoja. Jei save labai smaugiu, tai ir laužyti tuos varžtus labiau reikia.

Šiame scenarijuje ir mūsų tauta sutilptų. Tik valdžia jame superego atstovautų – ne tik su taisyklių kitiems kūrimu, bet ir su kiek didoka panieka: “Ir kam čia reikia žmonėms aiškinti apie vienokių ar kitokių įstatymų kūrimą? Jie vis tiek nesupras…” O paprasti žmonės tampa id struktūra, kuri ir bando viską laužyti. Kuo daugiau paniekos ir taisyklių, tuo laužymas stipresnis, kuo mažiau pagarbos ir noro kalbėtis, tuo mažiau noro suprasti ar laikytis tvarkos.

Ir antrasis scenarijus. Mūsų tauta sena, bet politiniu požiūriu esame tik paaugliai. Ką reiškia 20 metų nepriklausomybės, palyginti su visuomenių ir kultūrų istorija? Tai ir elgiamės kaip paaugliai, kuriems kraštutinumai būdingi. Kartais paklūstame, kalbamės, o kartais viską griauname. Tačiau šiuolaikinis psichologijos mokslas sako, kad jei sugebėtume suprasti paauglį ir su juo kalbėtumės, tada ir destrukcijos mažiau būtų. Bet kurgi mes kalbėsimės? Ir apskritai esame istorijos įkaitai. Niekaip negalime pamiršti prieš amžius buvusios savo didybės ir išskirtinumo. Lyg mes su Vytautu kryžiuočius būtume mušę ar paskutiniais Europos krikščionimis tapę… O kur dar sovietiniai laikai, kai “broliškosios tautos” į mus kaip į vakariečius žvelgė? Žodžiu, esame išskirtiniai. Tad kodėl mūsų taip negerbia?

Nesąmoningai esame linkę save sureikšminti, jaustis pasaulio bamba ir kaltinti visus, kad kažkodėl nemyli mūsų.
Tai taip ir tvatijame vieni kitus. Juk jei negalima mušti svetimų, tai bent saviems įkrėsime. Ir, deja, įkrečia ne vien padugnės normaliems žmonėms. Neapsigaukime. Ir valdžios žmonės muša. Tik mušimas jų kitoks: rafinuotesnis, įstatymiškas, šaltas.

Mūsų paauglystė eina į pabaigą: psichoanalizė sako, kad apie 21-erius ji baigiasi. Nors kai kuriems ji ir tuomet nesibaigia… Bet vis dėlto gal imsime gerbti vieni kitus ir vieni su kitais kalbėtis? Ir gal tada pagaliau imsime kartu šventes švęsti ir mūsų nacionaliniai šventimo ypatumai taps kitokie – be paniekos ir agresijos, be neadekvačios rimties ir susikaupimo, bet su džiaugsmu ir pasitenkinimu savo tauta, kuri pagaliau išsivaduos iš to viduramžiško pasipūtimo ir amžinos vidinės kovos.