Ar esate nagrinėję Katalikų bažnyčios vyskupų titulus? Antai vienas iš Lietuvos hierachų yra Abziri titulinis vyskupas. Tai vieta Tunise, tačiau veikiančios vyskupijos tenai seniai nėra. Paskirdama titulinius vyskupus Bažnyčia primena, kur jos kažkada būta.

Nuo žemėlapio nutrintos galybės kartais primena apie save netikėtais būdais. Antai 2007, 2011 m. Lenkijos seimo rinkimų žemėlapiai atkartoja iki 1914 m. buvusias Vokietijos reicho ir Rusijos imperijos sienas. „Reicho“ apygardose rinkėjai buvo palankesni Piliečių platformai (Platforma Obywatelska) – centro dešinės proeuropietiškai partijai, o „imperijos“ žemių rinkėjai – konservatyviai ir gana euroskeptiškai Teisės ir teisingumo partijai (Prawo i Sprawiedliwość). Taigi ne vien Ukraina politiškai ir ideologiškai padalyta pagal tai, kur kažkada būta civilizacijų ribos (Ukrainos atveju tai Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos siena).

Kažin kaip „programuojami“ žmonės, gyvenantys skirtingo civilizacinio lygmens teritorijose? „Genetinės atminties“ sąvoka skamba įspūdingai, bet kyla klausimas, ar joje esama kokio nors ne vien lengvai žiniasklaidai tinkamo turinio. Pasakojimai apie košmarų kamuojamus žmones, kurie sapnuoja, jog dūsta, nors nėra nei uostę nuodingų dujų, nei girdėję savo senelių ar prosenelių pasakojimų apie dujų atakas, kurias šie patyrė per Pirmąjį pasaulinį karą, – įdomus skaitalas, tačiau norėtųsi patikimos statistikos.

Istorinę atmintį įtvirtinantys dalykai anaiptol ne mistiški. Amerikietė Elinor Ostrom, 2009-ųjų Nobelio ekonomikos premijos laureatė, savo darbuose plėtojo mintį, kad pasitikėjimas valstybės institucijomis ir įstatymo viršenybe įsitvirtina per daugelį metų ir tam būtina nuolatinė pozityvi kelių kartų patirtis. Netikusios valstybės (failed states) yra tokios, kurioms nepavyko išugdyti pasitikėjimo savimi.

Buvusios Habsburgų valstybės siena dabar atrėžia didesnius ar mažesnius Lenkijos, Ukrainos, Rumunijos, Serbijos, Juodkalnijos gabalus. E.Ostrom nuostatomis grįsti  Austrijos-Vengrijos paveldo tyrimai rodo, kad tose žemėse valdininkija ir dabar yra veiklesnė, mažiau korumpuota – net ir praėjus beveik šimtmečiui nuo imperijos žlugimo 1918 m. Išnykusios imperijos dalių gyventojai labiau pasitiki teismais ir policija, yra linkę duoti mažesnius kyšius. Austrijos-Vengrijos institucijos veikė geriau nei Rusijos ir Turkijos imperijų, ir žmonės tai prisimena, pozityviai vertindami dabartinę valdžią.

Tikėtina, kad prūsų biurokratai tvarkėsi gal net geriau nei austrų. Kontrastas istorijos vadovėliuose įtvirtintiems žvaliems pasakojimams apie Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos 1923 m. – jau senokai išleista istoriko, diplomato Vytauto Žalio knyga „Kova dėl identiteto. Kodėl Lietuvai nesisekė Klaipėdos krašte tarp 1923–1939 m.“ Atrodo, kad didlietuviai pralaimėjo civilizacinę kovą su mažlietuviais – pirmieji atrodė pastariesiems nepraustaburniai, o ir didlietuviai tarnautojai negalėjo konkuruoti su vokiečių valdininkais.

Galima spėlioti, ar Klaipėdos „prūsiškumo“ liekanos nepasireiškia miesto palankumu Liberalų sąjūdžiui – tuo uostamiestis skiriasi nuo Žemaitijos, kuri labiau myli partiją „Tvarka ir teisingumas“.

Informacija, kurią sudėliojau šiuose išvedžiojimuose, atėjo į galvą, kada palyginau savižudybių skaičių 100 tūkst. gyventojų smetoniškoje Lietuvoje – 8, su pernykščiu rodikliu – 36. Ką tai turi bendro su civilizacine patirtimi – paklausite jūs. Kokios tai „imperijos“ paveldas – klausiu aš? 8-ame puslapyje „Veidas“ šią problemą bando kapstyti giliau.