Šiemet gruodžio 31 d. baigiasi praėjusį rudenį pasirašyto Nacionalinio susitarimo tarp vyriausybės ir socialinių partnerių galiojimas, todėl pats laikas vertinimams ir diskusijoms tiek dėl šio dokumento reikšmės, tiek dėl jo formos ir turinio. Taip pat ir dėl to, ar prasminga jį atnaujinti.

Akivaizdu, kad Nacionalinio susitarimo pasirašymas pernai buvo labai reikalingas tuomet savo veiklą realiai dar tik pradėjusiai Vyriausybei. Ekonominės krizės fone mitinguotojams daužant Seimo langus, tikėjimas Vyriausybės gebėjimais išlaikyti šalyje stabilią padėtį buvo susvyravęs tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Valstybei darėsi vis sunkiau pasiskolinti lėšų tarptautinėse finansų rinkose, analitikai prognozavo socialinius neramumus. Tokiame fone Nacionalinis susitarimas tapo solidarumo simboliu sunkiomis valstybei aplinkybėmis, gerokai prisidėjo prie viešųjų finansų subalansavimo, padėjo užtikrinti valstybėje socialinį stabilumą, tapo vienu iš Vyriausybės veiklos instrumentų, padėjusių išlaikyti Lietuvos konkurencingumą. Naktinės mokesčių reformos įbaugintam verslui tai buvo ženklas, kad valdžia pasižada elgtis civilizuotai ir atsakingai. Todėl vienu iš kertinių susitarimo principų tapo Vyriausybės įsipareigojimas nedidinti esamų mokesčių ir neįvedinėti naujų, taikyti subalansuotas finansų konsolidavimo priemones. Šio pažado Vyriausybė laikosi. Taigi jau vien dėl šių dalykų Nacionalinis susitarimas tapo šios Vyriausybės ir socialinių partnerių santykių raidos svarbiu etapu.

Kalbant apie atskirų Nacionalinio susitarimo punktų įgyvendinimą akivaizdu, kad kai kurie jų neįvykdyti ar įvykdyti iš dalies, ir tai susiję su valdininkų pasipriešinimu ir ministerijų atsainiu požiūriu tiek į patį Nacionalinį susitarimą, tiek, matyt, ir į ministro pirmininko parašą po juo. Juk per metus nė vienos ministerijos vadovas nesusitiko su socialiniais partneriais aptarti pagal Nacionalinį susitarimą ministerijoms deleguotų spręsti problemų, nors ir buvo išleistas premjero pavedimas ministrams Nacionalinio susitarimo įsipareigojimus traktuoti kaip svarbiausius Vyriausybės prioritetus ir dėti visas pastangas jiem įgyvendinti.

Vyriausybei sunkiai sekasi mažinti verslo administravimo biurokratinę naštą, nors Nacionaliniame susitarime numatyta pasiekti, kad ši našta sumažėtų 30 proc. Specialiai šiam tikslui įkurta “Saulėlydžio” komisija tik vegetuoja, o įtraukti į ją verslo asociacijų atstovus Vyriausybė atsisako, nors Nacionaliniame susitarime yra įsipareigojusi tai padaryti.  Per metus speciali vieno iš viceministrų vadovaujama komisija viso labo tik parengė rekomendacijas dėl priežiūros funkcijų optimizavimo. Verslo aplinkai gerinti įkurta “Saulėtekio” komisija darbą pradėjo energingai, tačiau metų viduryje akivaizdžiai išsikvėpė ir po vasaros atostogų sugebėjo susirinkti tik spalio pabaigoje. Nieko ypatingo nenuveikta ir supaprastinant ES struktūrinės paramos administravimo procedūras; priimant sprendimus dėl ES paramos lėšų panaudojimo su socialiniais partneriais nesitariama. Daugiabučių namų renovavimo programa nejuda iš vietos, nors tai yra vienas iš Nacionalinio susitarimo prioritetų – dėl šios programos buvo siekta ne tik mažinti šildymo išlaidas ir priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, bet ir gaivinti krizės parblokštą šalies staybų pramonę.

Atsinaujinančios energetikos srityje Vyriausybė įsipareigojo sudaryti palankias sąlygas atsinaujinančių energetikos išteklių plėtrai, riboti nepagrįstus energetikos monopolijų antpelnius, tačiau Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projektas jau seniai yra įstrigęs.

Vis dėlto Nacionalinis susitarimas yra civilizuota socialinių partnerių bendravimo su valdžia forma, kai visuomenės interesų grupėms atstovaujantys organizacijų vadovai viešai ir skaidriai gali išsakyti savo pozicijas ir nustatyta tvarka tartis su valdžia dėl problemų sprendimo būdų ir formų. Tačiau bet koks susitarimas vertingas tiek, kiek jis praktiškai įgyvendinamas. Todėl Nacionalinio susitarimo atnaujinimas šiemet ir realus jo įgyvendinimas kitąmet priklausys nuo to, ar ministerijos nesikratys atsakomybės už susitarimo vykdymą, o Vyriausybė galės įrodyti turinti svertų paveikti ministerijas ir sukurti efektyvų kontrolės bei įgyvendinimo mechanizmą, kad ministro pirmininko parašas netaptų tik gražiu simboliu, o susitarimo įgyvendinimas – vien asmeniniu vyriausybės kanclerio galvos skausmu, kaip dažnai būdavo iki šiol.