Degalų kaina primena grandininę reakciją: kad litras benzino pas mus kainuotų penkis litus, pirmiausia pasistengia naftą išgaunančios šalys, vėliau prisideda spekuliantai biržose, tada – vyriausybės ir perdirbimo įmonės, o galutinis potėpis priklauso gana godiems degalinių tinklams.

Vos degalinėse pabrangsta benzinas, skirtingų šalių vyriausybės mikliai suranda įtikinamą paaiškinimą. Pastarąjį mėnesį, kai net JAV benzino kaina pirmą kartą per daugybę metų viršijo vieną dolerį už litrą, o Europoje “pagerino” visus rekordus, jų irgi buvo pačių įvairiausių. Pagrindinis – kad degalų kainų padidėjimą lėmė dėl įtampos Artimuosiuose Rytuose išaugusi didmeninė naftos kaina. Dar – kad nepatenkinti vairuotojai turėtų grūmoti besipinigaujančioms naftos kompanijoms ir degalinių tinklams, kurie nuo didesnės bazinės degalų kainos susižeria ir didesnį procentinį antkainį.
Žinoma, tokie argumentai sunkiai paneigiami. Pavyzdžiui, naftos koncernai iš tiesų skaičiuoja pasakišką pelną. Štai BP ketvirčio pelnas dabar viršija 5 mlrd. JAV dolerių, nors per tris paskutinius 2007-ųjų mėnesius ši kompanija uždirbo tris milijardus. “Shell” per tris mėnesius dabar uždirba apie 7 mlrd. dolerių – milijardu daugiau nei prieš penkerius metus, ir tik “Exxon Mobil” pelnas yra stabilus, užtat siekia 10 mlrd. dolerių per tris mėnesius.
Tačiau visų šių argumentų tikrai nepakanka paaiškinti, kodėl Vokietijoje benzinas praėjusią savaitę pirmą kartą šalies istorijoje kainavo 1,7 euro už litrą, Lietuvoje peržengė 5 Lt ribą, Didžiojoje Britanijoje pirmą kartą kainavo 1,4 svaro. Juk neatsitiko nieko tokio, ko nebūtų buvę ir praeityje: ne taip seniai vyko neramumai Egipte, Libijoje, Alžyre, Tunise, o didmeninė naftos kaina (barelis “Brent” naftos dabar kainuoja apie 123 dolerius) dar labai daug atsilieka nuo rekordinės, kai 2008-ųjų liepą buvo pasiekusi 147 dolerius už barelį.

Mokame ir už paklausą Kinijoje?
Žinoma, pagrindinis argumentas, kodėl smarkiai brangsta degalai, yra būtent didmeninė žalios naftos kaina.
Biržos makleriai prognozuoja, kad ta kaina artimiausiu metu dar labiau išaugs ir gegužės mėnesio naftos sandoriuose vienas barelis (159 litrai) Šiaurės jūroje išgaunamos “Brent” naftos gali pasiekti 130 dolerių ribą. Pastarąją savaitę barelis naftos vidutiniškai brango po 0,3 dolerio per dieną. Toks pat brangimas prognozuojamas ir po švenčių, tad neabejotinai brangs ir benzinas bei dyzelinas. Tačiau jei įtakos turėtų tik didmeninė kaina, benzino ir dyzelino kaina didėtų skirtingais tempais. Mat dyzelinas – tai naftos subproduktas, kuriame 45 proc. sudaro įvairios riebalų rūgštys. Tad jei benzino ir dyzelino paklausa bei atsargos būtų absoliučiai vienodos, o vienintelis kainą lemiantis veiksnys būtų didmeninė naftos kaina, benzinas dėl kylančios naftos kainos brangtų kur kas labiau nei dyzelinas.
Praktikoje šie logikos dėsniai galioja retai. Pavyzdžiui, Roterdamo biržoje sausio 1 d. tona pirmos rūšies benzino kainavo 921, kovo 1 d. – 1105, o kovo 23 d. – jau 1149 JAV dolerius. Tačiau iš esmės lygiai tokiais pat tempais kilo ir dyzelino kaina, nors pagrindo tam lyg ir nebuvo, juo labiau kad ėmė mažėti ir jo paklausa, mat Europoje į pabaigą eina šildymo sezonas.
Bet čia įsiterpia ir kiti veiksniai. Tarkime, pastaruoju metu labai išaugo Kinijos dyzelino “alkis”. Labai daug dyzelino ši supervalstybė perka per Europą, taip didindama Senajame žemyne dyzelino kainą, – jo kaina čia irgi siekia vis naujų rekordų.
Taigi, nors iš esmės naftos produktų paklausa Europoje ir Šiaurės Amerikoje ne tik nedidėja, bet ir šiek tiek mažėja (atitinkamai 0,4 ir 0,7 proc. per 10 metų), labai svarbi didmeninės naftos brangimo priežastis yra žvėriškai auganti naftos paklausa besivystančiose šalyse. Ta pati Kinija dabar suvartoja 90 proc. daugiau naftos nei prieš 10 metų (beveik 10 mln. barelių, arba 10 proc. pasaulyje suvartojamos naftos per dieną), Indija – 46,8, Iranas – 38, Brazilija – 29, Rusija – 18,6 proc. ir t.t.
Tačiau šis argumentas irgi nėra lemiamas, nes suskaičiavus, kiek iš viso per 10 metų padidėjo naftos suvartojimas pasaulyje, skaičius nėra toks jau dramatiškas ir siekia 14,1 proc., o štai barelis naftos dabar kainuoja 3,5 karto brangiau nei 2000-aisiais, kai jo kaina tesiekė 35,5 dolerio.

Spekuliantai ir manipuliatoriai
Taigi kas vis dėlto labiausiai lemia tokį didelį naftos pabrangimą? Du patys svarbiausi dalykai yra spekuliacijos biržoje ir manipuliacijos naftos pasiūla. Pirmuoju atveju nafta, kurią galiausiai įsigyja perdirbimo įmonės, neretai atkeliauja net iš šeštų rankų – tiek kartų ta pati nafta gali būti perparduodama biržoje, kaskart padidinant jos kainą. Spekuliacijos nafta ypač įsivažiavo krizės laikotarpiu, kai sustojo prekyba valiutomis bei vertybiniais popieriais ir biržose ėmė vyrauti nafta bei auksas. Išankstiniai naftos sandoriai, kurie buvo sudarinėjami net trims keturiems mėnesiams į priekį, buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl nafta buvo taip smarkiai pabrangusi 2008-aisiais. Labai svarbus kainą lemiantis veiksnys ši prekyba (ar, tiksliau, perpardavinėjimas) nafta bei jos produktais yra ir dabar.
Perdirbimo įmonės Europoje daugeliu atvejų neturi galimybės pirkti naftos tiesiogiai ir nuo šių perpardavinėtojų yra visiškai priklausomos.
Kitas svarbus dalykas yra naftą išgaunančių valstybių manipuliacija naftos ištekliais. Prieš dvejus metus OPEC teigė, kad juos visiškai tenkina maždaug 70–80 JAV dolerių už barelį kaina, nes mažesnė tampa nuostolinga. Dabar OPEC aiškina, kad ideali kaina yra jau 100 dolerių už barelį. Bet, savaime suprantama, kuo nafta brangesnė, tuo geriau. Tad vos naftos kaina ima ristis žemyn, naftos turtingos šalys sumažina jos gavybą, sukuria dirbtinį naftos stygių rinkoje ir kaina vėl grįžta “į savo vietą”.
Pavyzdžiui, Saudo Arabija yra toji OPEC narė, kurios rankose viso pasaulio naftos paklausos ir pasiūlos reguliavimo įrankis – didžiulės naftos atsargos, sudarančios 265 mlrd. barelių, ir kuri šiuo metu išgauna apie 12 proc. visos pasaulyje suvartojamos naftos.
Tokia pat stambi šio manipuliacijų žaidimo dalyvė yra ir Rusija, kurios naftos atsargos gerokai mažesnės (77,4 mlrd. barelių), bet kuri naftą pumpuoja tokiais pat tempais kaip Saudo Arabija ir patenkina 12,9 proc. pasaulinių naftos poreikių.
Beje, tikėtina, kad artimiausiu metu Saudo Arabija gali didinti naftos gavybą laikinai perimdama Irano, kuriam dabar taikomos griežtos sankcijos, “klientus” ir kartu išlaikydama didelę naftos kainą.
Įdomu tai, kad dažnai “kaltė” dėl naftos kainos suverčiama įvairiems neramumams, karams ar stichinėms nelaimėms, tačiau neatkreipiamas dėmesys į tai, jog būtent per tokius įvykius OPEC neretai sumažina gavybą ir sukuria rinkoje dirbtinę naftos paklausą.
Tačiau kad ir kiek būtų žaidžiami paklausos ir pasiūlos žaidimai, faktas tas, kad naftos atsargos nėra amžinos ir dėl to nafta niekada nebeatpigs iki 2000-ųjų lygio, o tik nuolat brangs. Ir laimėtojos bus tos valstybės, kurios sugebės ilgiausiai išsaugoti naftos rezervus ir galės juos pardavinėti už dar gerokai didesnę kainą nei dabartinė.
Tokios naftos milžinės, o kartu ir naftos kainų diktatorės, greičiausiai bus tas pats Iranas, taip pat Irakas, kurio naftos gavyba buvo gerokai sumenkusi dėl karo. Žinoma, šios šalys ir pačios suvartoja vis daugiau naftos. Tarkim, Saudo Arabija dabar yra šešta daugiausiai pasaulio naftos suvartojanti valstybė – jos poreikiai siekia 2,8 mln. barelių per dieną, arba ketvirtį visos savo pačios išgaunamos naftos.

Kaip suvaldyti kainą
Vienas svarbiausių uždavinių nuo naftos priklausomoms valstybėms yra sugalvoti, kaip ateityje tą priklausomybę mažinti. Žinoma, kol kas tai skamba dar labai utopiškai, bet turint omenyje, kad naftos ištekliai, jei paklausa nesikeistų, išseks po maždaug 50 metų, tai vis tiek bus neišvengiama, nors šiuo metu nafta, net ir brangstanti, leidžia taupyti, nes atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas nėra pigus malonumas.
Netgi ir naujoms technologijoms kurti reikalingos didžiulės lėšos, tad naftos vartojimo mažėjimą kol kas būtų sunku įsivaizduoti. Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje net 65 proc. elektros pagaminama vartojant naftą, kitaip tariant, ji tiesiog švaistoma, nes šioje šalyje jos vartojimas subsidijuojamas.
Tiesa, nedideliais žingsniais žengiama prie žaliųjų technologijų, o mokslas irgi nestovi vietoje. Bet pakol kas tik šypseną kelia iliuzija, kad visi iki vieno automobiliai bus varomi, tarkime, net ne elektra, o, kaip sumanė Japonijos koncernas “Toyota”, panaudotu kepimo aliejumi. Tiesa, gali būti, jog vandenilio pagrindu pagaminti degalai taps realybe, nes kaip tik šių metų pradžioje paskelbta, kad mokslininkams Didžiojoje Britanijoje pavyko sukurti sintetinį vandenilinį “benziną”, kurio savikaina neviršija 80 centų už litrą ir kuris visiškai neteršia aplinkos. Na, o prekybą juo žadama pradėti po trejų–penkerių metų. Deja, kaip sakoma, iki to laiko dar reikia išgyventi.
O išgyventi ne taip jau paprasta, nes kylančios naftos kainos milijonus gyventojų varo į neviltį ir netgi ima kelti grėsmę ekonomikai. Tad vyriausybės dabar kaip išmanydamos stengiasi jei ne pristabdyti naftos kainas, kurioms negali turėti didesnės įtakos, tai bent jau suvaldyti naftos produktų mažmenines kainas.
Pavyzdžiui, Vokietijos pramonės ir prekybos rūmų pirmininkas Hansas Heinrichas Driftmannas perspėja, kad du eurai už litrą benzino – ekonomikai itin pavojinga riba, o prie jos labai sparčiai artėjama. “Verslui tai didžiausias pavojus. Jei benzinas kainuos du eurus, dalis įmonių nebegalės tikėtis pelno”, – perspėja politikas.
Didžiojoje Britanijoje dėl kylančios benzino kainos baiminamasi visuotinių streikų, kuriuos vairuotojai žadėjo netgi Velykų savaitgalį ir tik paskutinę minutę tokius ketinimus nusprendė atidėti. Tačiau chaoso šioje šalyje netrūko ir be to.
Didžiosios Britanijos ministrų kabineto narys Francis Maude’as praėjusį trečiadienį pareiškė, kad priemonių degalų kainoms suvaldyti nėra, tad pasiūlė vairuotojams piltis benziną į kanistrus ir laikyti juos garažuose. Tai sukėlė gyventojų paniką, o degalinėse nusidriekė milžiniškos eilės.
Didžiosios Britanijos degalų mažmenininkai praneša, kad vien ketvirtadienį benzino pardavimas padidėjo daugiau nei 170 proc., o dyzelino – beveik 80 proc. Tad vyriausybė tokius žodžius greitai atsiėmė ir pagaliau pranešė, kad “bus ieškoma sprendimų kainai sumažinti”.
Pagrindinis šios ir kitų vyriausybių instrumentas, be jokios abejonės, šiuo atveju galėtų būti akcizų mažinimas. Tačiau nė viena to nenori daryti, nes tai vėlgi turėtų labai neigiamų padarinių ekonomikai. Kitas variantas – bent laikinai imti naudoti valstybės turimas naftos ir jos produktų atsargas. Tokia galimybė praėjusią savaitę buvo svarstoma Prancūzijoje ir JAV, nors pastarosios šalies vyriausybė tokią idėją atmetė.
Užtat pastarąją savaitę galvoti priverstų politikų galvose gimė nemažai kitokių originalių idėjų. Pavyzdžiui, Vokietijoje praėjusią savaitę net imta svarstyti galimybė uždrausti degalų kainų šuolius ir nustatyti kainų lubas arba įpareigoti degalinių tinklus iš vakaro skelbti kitos dienos degalų kainas, kaip dabar yra Vakarų Australijoje: čia degalinės įpareigotos kasdien 14 val. Valstybiniam komercijos departamentui pranešti, kiek kitą dieną kainuos benzinas ir dyzelinas.
Austrijoje veikia dar kitoks modelis. Čia degalinėms degalų kainas leidžiama kelti tik kartą per parą. Erfurto transporto ministras Christianas Cariusas praėjusią savaitę Vokietijos vyriausybei įteikė pasiūlymą, siejantį netgi dvi degalų kainų stabilizavimo priemones: austrų vieno kainų kėlimo per dieną ir Vokietijoje svarstomo kainų lubų nustatymo.
Ministro įsitikinimu, lubos svarbios dėl to, kad Austrijoje, nors kainas galima kilstelėti vieną kartą iki vidurdienio, degalinėms niekas nedraudžia jų kelti kiek tinkamoms. Tad nors skaidrumo Austrijoje daugiau, degalų kainos dėl to nė kiek ne mažesnės. O štai nustačius kainų ribas, Ch.Cariuso nuomone, bent jau Vokietijoje būtų suvaldytas dabar veikiantis “jo jo” efektas, kai kainos gali išaugti kad ir 10 euro centų per vieną dieną.
Žinoma, tokie sumanymai kelia didžiulį degalų prekybininkų nepasitenkinimą. Rietenos kilo ir vyriausybėje, kai susikibo dešinieji ir žalieji. Pirmieji puolė aiškinti, kad valstybė neturėtų imtis reguliuotojo vaidmens, ir išeitis yra ne suvaržymai degalinėms, o konkurencijos didinimas. Arba, pavyzdžiui, vietoje šių suvaržymų kaip parama gyventojams ir verslui gali būti atsisakyta planų 10 euro centų už kilometrą padidinti kelių mokestį.
Žalieji savo ruožtu parengė degalų kainų studiją, kurioje įrodė, kad degalinės piktnaudžiauja keldamos kainas, nes iš esmės degalų kainą nustato pagal tos dienos naftos kainą, nors prekiauja iš anksčiau sukauptomis pigesnėmis degalų atsargomis.
Šį politinį chaosą ir žaidimus skirtingais argumentais taikliai apibendrino žurnalistas iš Liuksemburgo Ranga Yogeshwaras: “Jei prieš užvedant automobilį į baką būtų įberiama geriamosios sodos, būtų galima sutaupyti iki 15 proc. degalų sąnaudų. Pajuokavau. Balandžio pirmosios pokštas. Iš tiesų išeitis yra ne laikinų ir abejotinų mechanizmų kūrimas, o tiesiog mažesnis energijos suvartojimas, ir kad 15 proc. išaugusią degalų kainą būtų galima kompensuoti 15 proc. sumažintu energijos poreikiu.”

Naftos kainą labiausiai augina dirbtinai mažinama jos pasiūla ir spekuliacijos biržose.

Naftos suvartojimas per 10 metų (pokytis, proc.)
Šiaurės Amerika –0,7
Europa –0,4
Pietų ir Centrinė Amerika +25,7
Ramiojo vandenyno regionas +28,9
Afrika +35
Artimieji Rytai +55,8
Kinija +90

Gavybos apimties įtaka naftos kainai

“Brent” naftos kaina (JAV dol. už barelį)
Metai    Kaina    OPEC sprendimas
1960    2    Įkurta OPEC
1973    11,5    OPEC sumažino gavybą
1980    40    OPEC sumažino gavybą
1986    8,75    OPEC padidino gavybą
1990    41,9    OPEC sumažino gavybą
1994    12,90    OPEC padidino gavybą
2000    35,3    OPEC sumažino gavybą
2005    68,8    OPEC sumažino gavybą
2008    147,5    OPEC sumažino gavybą
2009    40    OPEC padidino gavybą
2011    110    OPEC sumažino gavybą