Arūnas BRAZAUSKAS

„Veidui“ iš Elbos

Po šimto dienų nuo darbo pradžios vyriausybių ir valstybių vadovai imami kalti prie simbolinių kryžių. Dienų skaičius galbūt nurašytas nuo Napoleono Bonaparto stulbinamo šimtadienio.

Ar šiaip vedžiosime pirštu kalendoriuje, ar kitaip, „Erelio skrydis“ – taip vadinamas paskutinis Napoleono blyksnis – truko šimtą ir dar maždaug tuziną parų. Laiką galima skaičiuoti nuo pabėgimo iš Elbos salos 1815 m. vasario 26 d. iki pralaimėjimo Vaterlo mūšyje birželio 18 d. Žiūrint nuo 1815 m. kovo 20 d., kada imperatorius vėl paėmė valdžią Paryžiuje, iki liepos 8 d., kada ją prarado, – irgi daugiau nei šimtas dienų.

Napoleono šimtadienis buvo „išnešiotas“ per 9 mėnesius ir 21 dieną – tiek Bonapartas praleido Elboje nuo išsilaipinimo 1814 m. gegužės 3-iąją.

Nė metų neišbuvęs saloje, imperatorius tapo savotišku aitvaru, kuris jau du šimtmečius neša elbiečiams pinigėlių. Pagrindinio Elbos uosto Portoferajo suvenyrų krautuvėlės dabar „bonapartistinės“. Nemažai turistų patraukia Napoleono rezidencijos saloje.

O ir būdamas tenai Napoleonas negailėjo investicijų. Gal tai būta informacinio karo manevro – tegul visi mano, kad saloje jis ketina ilgai gyventi ir nukaršti.

Spaudžiamas vadinamosios Šeštosios koalicijos, kurios kariuomenė apsiautė Paryžių, Napoleonas I atsisakė sosto 1814 m. balandžio 11 d. Pagal tądien pasirašytą Fontenblo sutartį buvo atkurta Burbonų dinastijos valdžia – sostą užėmė Liudvikas XVIII.

Napoleonui ir jo sutuoktinei Marijai Luizai, Habsburgų giminės atžalai, buvo palikti imperatoriaus ir imperatorienės titulai, tačiau jų palikuoniams atimtos teisės į Prancūzijos sostą.

Marijai Luizai atiduotos valdyti Parmos, Plačentijos ir Gvastalos kunigaikštystės Italijoje. Napoleono ir Marijos Luizos sūnus Napoleonas (1811–1832), vėliau įvardytas Napoleonu II (nors pasimirė būdamas austrų karininkas), tapo Parmos, Plačentijos ir Gvastalos princu.

Pačiam Napoleonui buvo įsteigta Elbos kunigaikštystė – nuo Prancūzijos valdų tam tikslui atskirta suvereni valstybė, kur jam leista išvykti su kelių šimtų vyrų apsauga. Prancūzų imperatoriaus (būtent prancūzų, o ne Prancūzijos) titulą teko pritaikyti prie aplinkybių – Napoleonas tituluotas „imperatoriumi Elboje“.

1799-aisiais įvykdęs karinį perversmą Napoleonas kelis kartus keitė šalies konstituciją. 1804-aisiais plebiscitu buvo įteisinti konstitucijos pakeitimai – Napoleonui suteiktas imperatoriaus titulas, kurį galėjo paveldėti jo vyriškos lyties palikuoniai. Plebiscitas vyko atvirai balsuojant – specialiuose sąrašuose greta pavardės įrašant „taip“, arba „ne“. Iš maždaug 7 mln. rinkėjų (20 metų sulaukę vyrai) atėjo balsuoti 47 proc. Imperijos konstitucijai pritarė 99 proc. pasirašiusiųjų.

Napoleonas lygiavosi į Romos imperiją, bet nereikia pamiršti, kad vadinamoji Romos imperija išsaugojo juridinį respublikos fasadą. Imperatorius buvo veikiau titulas, o ne pareigybė. 1804 m. konstitucijoje parašyta, kad respublikos valdymas patikimas imperatoriui Napoleonui Bonapartui, „pirmajam nacijos atstovui“, ir jo vyriškiems palikuoniams.

Pagal Fontenblo sutartį Prancūzija įsipareigojo mokėti vien titulą, bet ne valdžią išsaugojusiam Napoleonui po du milijonus frankų kasmet.

Kadangi toliau bus minimos įvairios pinigų sumos, pravartu bent jau pabandyti tai konvertuoti į eurus. Napoleono kaldinta 20 frankų moneta turėjo 5,805 g gryno aukso. Pagal aukso kainą, kokia buvo pateikiant šį straipsnį spaudai, apskaičiuota, kad Napoleono frankas prilygsta maždaug 10,5 euro. Vadinasi, Napoleono renta tremtyje sudarė apie 21 mln. eurų. Tik reikia turėti omeny, kad už eurus dabar galima pirkti išmaniuosius telefonus ir lėktuvo bilietus, o Napoleono laikais visų tų dalykų nebuvo, bet buvo gerokai daugiau žirgų. Mechaniškai nustatytas kursas – dar ne palyginamoji kaina.

Užtat adekvatu lyginti valdų plotus. Elba užima 224 kv. km. Mažiausio Lietuvoje Širvintų rajono plotas – 906 kv. km. Pagal plotą Elba šiek didesnė už to rajono Širvintų seniūniją, kuri prilygsta Lichtenšteinui. Iš akies galėtume sakyti, kad Elbos plotas – kaip dviejų Meškuičių seniūnijų Šiaulių rajone. Toje seniūnijoje yra Naisių gyvenvietė. Napoleonas tapo maždaug 12 tūkst. piliečių valdovu. Širvintų rajone dabar gyvena apie 16 tūkst. žmonių.

Atvykęs į Elbą pareiškė, kad pavers ją poilsio sala. Per tuos 9 mėnesius imperatorius be jokio poilsio vykdė visokiausias reformas. Alexandre‘as Dumas Napoleonui skirtoje knygoje rašo: „Pirmąsias dienas paskyręs būtiniems įsikūrimo reikalams, gegužės 18-ąją jis šoko ant žirgo ir apjojo visą salą, norėdamas įsitikinti, kokia žemės ūkio būklė, kokių pajamų iš komercijos gali turėti sala, kiek gali duoti žvejyba, marmuro ir metalų gavyba. Ypač jis domėjosi karjerais ir šachtomis – pagrindiniais tos žemės turtais.“

Apžiūrėjęs kiekvieną kaimelį ir visur parodęs gyventojams dėmesio, sugrįžęs į Portoferają Napoleonas ėmėsi skaičiuoti pajams, kurias davė geležies kasyklos (iš to buvo galima uždirbti iki milijono frankų per metus), taip pat tunų žvejyba, duodavusi nuo keturių iki penkių šimtų tūkstančių frankų per metus, druskos kasyba, pelnydavusi maždaug tokią pat sumą. Sudėjus viską į krūvą, pridėjus Napoleono rentą, buvo galima turėti apie keturis su puse milijono frankų metinių pajamų (per 47 mln. eurų).

Savo stiliumi Napoleono veiklos Elboje aprašymai kartais primena kokios nors Lietuvos savivaldybės ataskaitą apie Europos Sąjungos lėšų panaudojimą. Napoleonas gilinosi į pavaldinių ūkinius reikalus, nurodinėjo, kaip sutvarkyti savo nykštukinę karalystę. Įvykdė žemės reformą – dalijo dirvonuojančius plotus, skatino juos apdirbti. Ragino veisti naujus vynuogynus, ėmėsi šilkverpių aklimatizacijos.

Valdovas leido dekretus, kuriais siekė pagerinti viešosios higienos būklę, nurodė įrengti akvedukus, kanalizaciją, sodus, statyti tiltus, tiesti kelius. Įrengė ligoninę, globos namus, suremontavo kareivines, pertvarkė gynybos įtvirtinimus, pastatė teatrą. Miestuose imta grįsti gatves, pasirūpinta geriamojo vandens tiekimu. Vien kelių būklei gerinti buvo skirta 60 tūkst. frankų (630 tūkst. dabartinių eurų).

Kaip tikras liberalas, imperatorius sumažino mokesčius, muitus, rinkliavas – leido verslui kvėpuoti. Kartu prigriebė vieną kitą monopolininką. Antai tunų žvejybos teisė priklausė turtingam genujiečiui, kuris rentė Portoferajuje verslui reikalingus statinius. Neperspėjęs savininko, Napoleonas įsakė jam nepatikusius namus nugriauti. Genujietis grasino teismu, tačiau, kas nagrinės bylą? Napoleonas genujiečiui atsakė skelbsiąs naują konkursą dėl tunų žvejybos teisių ir atiduosiąs jas tam, kas daugiausiai sumokės. Pradinė kaina būsianti 20 tūkst. frankų (210 tūkst. eurų) didesnė nei anksčiau. Genujietis iškart sutiko sumokėti Napoleono padidintą sumą, o šis kilniaširdiškai nuleido 10 tūkst. frankų (apie 105 tūkst. eurų).

Elbos imperatoriaus užmojai įspūdingi, tačiau ataskaitų kalba gali apgauti dėl masto. Ir apie Vilnių, ir apie Naisius galima parašyti, kad vandentiekis tenai veikia puikiai, tačiau sutvarkyti gyvenvietę su maždaug 600 gyventojų lengviau negu miestą, kuriame gyvena tūkstantį kartų daugiau žmonių. Matyt, ir pastangų santykis 1:1000.

Napoleono veikla reikalavo pinigų, o jų imperatorius daug neturėjo. Prancūzija neskubėjo mokėti jam skirtos rentos. Napoleonas savo projektams Elboje leido slapta atsivežtus imperijos iždo pinigus. Atvykęs į Elbą jis turėjo apie 4 mln. frankų (42 mln. eurų). Iki pabėgimo jau buvo trečdalį išleidęs.

Gyventojai ir ypač vietinė diduomenė buvo jo apžavėti. Kitas reikalas, ar Napoleoną žavėjo provincialus pasaulėlis, dar ankštesnis nei jo tėvynė Korsika.

Gimtoji Napoleono Bonaparto kalba buvo korsikiečių – tai italų kalbos dialektas, kuriuo šnekama Korsikoje ir Šiaurės Sardinijoje. 1768-aisiais Korsika tapo Prancūzijos valda – vieni metai prieš Napoleonui ateinant į šį pasaulį. Napoleonas ėmėsi mokytis prancūzų kalbos jau būdamas paauglys. Hipotezė: kai kurie 
 tyrinėtojai mano, kad Napoleono prancūzų kalbos žodynas buvo skurdokas, todėl tai neva sukeldavo nesusipratimų perteikiant jo įsakymus mūšio lauke.

Pakeliui į Elbą Napoleonas perskaitė, ką tik galėjo, apie salos istoriją ir tuometinius reikalus. Pirmąkart jis ten užklydo 1799-aisiais, grįždamas iš Egipto žygio. Plaukdamas į savo karalystę Napoleonas sukūrė jos vėliavą: baltą audeklą su raudona įstrižaine, ant kurios nupieštos trys auksinės bitės, – jos „atskrido“ iš imperatoriško Napoleono herbo. Laivo siuvėjas pasiuvo porą naujos valstybėlės vėliavų, bet plaukiant pro uosto vartus anksčiau atvykę Napoleono pasiuntiniai iškėlė Prancūzijos imperijos trispalvę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2017-m