Vidurio ir Rytų Europos regiono valstybėms Rusijos interesai neleidžia pritarti planams kurti bendrą NATO ir Rusijos priešraketinės gynybos sistemą.

Nors NATO narių lyderiai Lisaboną sakosi palikę geros nuotaikos, aukščiausio lygio susitikimo rezultatai pradės ryškėti dar negreitai. Aptakias susitarimų formuluotes teks “išskleisti” žemesnio lygmens dokumentuose, ir tai žada ne mažiau įtemptą diplomatinę kovą nei iki Lisabonos. Dėl vieno dalyko klausimų, regis, nekyla: nors naujoji NATO strateginė koncepcija, kaip ir NATO bei Rusijos susitikimo rezultatai, galėjo būti įspūdingesnė, akivaizdaus ir visai įmanomo fiasko tikrai išvengta. Kitas dalykas – ar buvo įmanoma tikėtis daugiau?

Tie, kurie dažniausiai mato pustuštes, o ne puspilnes stiklines, teigia, kad naujoji NATO strateginė koncepcija, pabrėžianti Vašingtono sutarties penktojo straipsnio svarbą, iš esmės neapibrėžė aiškių jo taikymo ribų. Kitaip tariant, lieka neaišku, ar kolektyvinės gynybos įsipareigojimai toliau galios tik ginkluoto užpuolimo atveju, ar galės būti prisiminti ir pasireiškus mums aktualioms naujosioms grėsmėms (tokioms kaip kibernetinė ataka ar energetinė blokada).

Aljanso generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno nuomone, šiek tiek neapibrėžtumo dėl penktojo straipsnio taikymo yra netgi gerai – potencialūs agresoriai NATO įsitraukimo baiminsis visų įmanomų išpuolių atveju.

Vis dėlto senoji dilema liko neišspręsta: jei Aljansas imsis atsakomybės sprendžiant su energetiniu, kibernetiniu ir kitais moderniais iššūkiais susijusias problemas, jam gali pritrūkti instrumentų, gali tekti nusigręžti nuo karinio dėmens. Jei jis toliau rūpinsis vien kariniu saugumu (kas daug labiau tikėtina) – gali nespėti koja kojon su globaliais pokyčiais saugumo srityje.

Skeptikai mato dar vieną problemą: esą, priešingai nei tikėtasi, naujoje strateginėje koncepcijoje nenuspręsta dėl NATO ateities. Kitaip tariant, neaišku, kuri NATO veiklos sritis – kolektyvinė gynyba, krizių valdymas ar partnerysčių stiprinimas – ateinančius dešimt metų bus prioritetinė. Optimistai, regintys subalansuotą Aljanso strategiją, teigia, esą NATO plėtos visas tris sritis. Skeptikų įsitikinimu, daryti viską ir daryti gerai – neįmanoma. Akylesni pastebi, kad krizių valdymui ir prevencijai (ginklų kontrolei, nusiginklavimui, branduolinio ginklo neplatinimui, bendradarbiavimui su partneriais, atvirų durų politikai) naujajame dokumente skiriama lyg ir daugiausiai dėmesio. Naujųjų NATO narių tai neguodžia – jie norėtų pirmiausia matyti realiai kuriamus, bandomus ir tobulinimus sąjungininkų teritorinės gynybos planus.

Rusijos interesai

Vertinant apskritai Aljanso ateitis, matyt, priklausys nuo trijų esminių dalykų: tarptautinės aplinkos, Aljanso partnerių interesų ir politinės valios juos derinti bei globalios ekonominės krizės nulemtų finansinių apribojimų. Kalbant apie tarptautinę aplinką akivaizdu – Rusija su savo ambicijomis ir požiūriu buvo, yra ir išliks sudėtingas partneris, be kita ko, dar ir skaldantis sąjungininkų vienybę. JAV prezidento administracija deklaruoja siekianti pagerinti santykius su Maskva, tačiau net ir Vašingtone sutelktų pastangų “perkrauti” santykius su Kremliumi nerastume nė su žiburiu: naujoji koncepcija nenumato Europoje dislokuoto JAV taktinio branduolinio ginklo mažinimo, JAV Senatas neskuba ratifikuoti START sutarties ir pan.

Vidurio ir Rytų Europos regiono valstybėms Rusijos interesai ir veikimo metodai neleidžia pritarti planams kurti bendrą NATO bei Rusijos priešraketinės gynybos sistemą. Ypač tokią, kokios norėtų Maskva, – padalijant Aljanso teritoriją į sektorius ir perleidžiant naujųjų NATO narių gynybą Rusijos atsakomybei. Šių šalių atstovai kurti naujų, “jautrių”, “pilkų”, “bendrų nuo Lisabonos iki Vladivostoko” zonų tikrai neleis, net jei prieštaravimo kaina būtų pašliję jų bei Aljanso santykiai su Maskva. Tiesa, norėtųsi tikėtis, kad ne pirmą kartą sėkmingai blokavę užkulisinius susitarimus, vėliau jie sugebės konstruktyviai prisidėti prie sąjungininkų vienybės Aljanso viduje stiprinimo.

Nesibaigiančios ekonominės krizės akivaizdoje, matyt, nėra kito kelio, kaip greta diplomatinių formuluočių pasirūpinti ir naujų aiškių motyvų, skatinančių Aljanso partnerius daugiau investuoti į gynybą, kūrimu. Kitaip tariant, jei šalių narių ambicijos išlikti aktyvioms ir išlaikyti aktyvų NATO vaidmenį neturės nieko bendra su išlaidomis gynybai, efektyvių pajėgumų kūrimu, dubliavimo vengimu, reformų koordinavimu – Aljansas efektyvus niekaip negalės būti.

Todėl ir Lisabonoje priimti bei vėliau juos detalizuosiantys susitarimai prasmę turės tik tuo atveju, jei bus sutarta dėl konkrečių, į rezultatą orientuotų įsipareigojimų. Juos kiekviena šalis iki sutarto laiko privalėtų įvykdyti, jei norėtų išlikti tarp NATO politiką formuojančių valstybių. Tai apimtų dislokuojamų pajėgų kūrimą, dalyvavimą NATO programose, minimalius gynybos biudžeto reikalavimus.

Galima neabejoti – tokių įsipareigojimų vykdymas NATO efektyvumui turės ne mažiau reikšmės nei diplomatų pastangos.