"Veido" archyvas

Amerikai įkyrėjo vienai vilkti finansinę NATO naštą, o Aljanso narėms Europoje – neišsenkantis JAV entuziazmas kiekviena proga žvanginti ginklais.

“Už misiją Libijoje kovo mėnesį balsavo visos NATO narės. Tačiau daugiau nei 20 šalių tai buvo vienintelis su misija susijęs piršto pakrutinimas. Kaip įprasta, iki pat šiol jos tik kiurkso ir laukia, kol dėdė Tomas už Atlanto viską sutvarkys pats, ir dar už savo pinigus”, – taip NATO virtuvę vaizduoja JAV strategai, kuriuos iš kantrybės baigia išvesti buvimas viename kariniame Aljanse su Europos šalimis.

Europiečiai savo ruožtu niurna, kad Jungtinės Valstijos žvangindamos ginklais kišasi į visus įmanomus konfliktus ir siekia NATO paversti pasaulio policininke, už tai dar reikalaudamos iš kitų Aljanso narių pinigų, nors šioms JAV kariniai užmojai – nė motais.

Tokias nuotaikas, bent jau iš JAV varpinės, tiesmukiškai perteikė net ir NATO generalinis sekretorius Robertas Gatesas, kuris, prieš pat palikdamas savo pareigas, išvadino NATO beviltiška organizacija. Paskutinės viešnagės Europoje metu jis negailėjo kritikos Aljansui, kuriam pastaruoju metu, kad ir ko imtųsi, niekas nesiseka. Ir viskas – dėl europiečių. Žinoma, jis tai pasakė diplomatiškai, bet labai aiškiai.

Pavyzdžiui, kalbėdamas apie Afganistaną, R.Gatesas teigė, kad karinė operacija šioje šalyje įklimpo dėl “atskirų valstybių pozicijų, apribojusių europiečių galimybes”. Pavyzdžiui, Vokietija savo kariams uždraudė naudoti mirtiną jėgą, tai reiškia, kad koalicija nebegali jų pasitelkti kovoje su talibais. Nyderlandai apskritai pasitraukė iš Afganistano, kai pernai dėl šio konflikto buvo priversta atsistatydinti šalies vyriausybė.

Pasak R.Gateso, 2 mln. karių, neskaičiuojant JAV kariuomenės, turintis Aljansas kartais “beviltiškai vargo” stengdamasis išlaikyti 25–40 tūkst. karių skaičių Afganistane ir nesugebėjo dislokuoti pakankamai karinės technikos, užtikrinti jos aptarnavimo bei žvalgybos ir sekimo funkcijų.

Pasak jo, analogiški trūkumai išryškėjo ir pastarojoje misijoje Libijoje, kurią lyg ir palaikė visi Aljanso nariai, tačiau dalyvauti pasišovė mažiau nei pusė, o puolimo operacijose – mažiau nei trečdalis.

“Galingiausias per visą istoriją karinis aljansas vos vienuolika savaičių dalyvauja operacijoje prieš menkai ginkluotą režimą netankiai apgyvendintoje šalyje, tačiau daugeliui sąjungininkų jau pradeda trūkti amunicijos, o JAV dar kartą turi kompensuoti skirtumą”, – teigia R.Gatesas, išryškindamas per menką Europos indėlį.

Europos įsitraukimas menksta

Priminsime, kad pagal neformalų susitarimą NATO šalys turi pasiekti ir stengtis išlaikyti 2 proc. bendrojo vidaus produkto siekiantį gynybos finansavimą, iš kurio ir atseikėjama dalis į NATO katilą.

Beje, NATO biudžetai yra trys – civilinis ir karinis, bei NATO saugumo investicijų programa NSIP. Visi trys biudžetai surenkami pagal individualias procentines kvotas iš kiekvienos šalies narės. Visų trijų NATO biudžetų suma yra lygi maždaug 0,1 proc. visų NATO šalių narių gynybos išlaidų. Taigi tai nėra didelė našta šalių biudžetams.

Bet 2 proc. BVP siekiančiomis gynybos išlaidomis šiuo metu pasigirti gali tik penkios NATO šalys iš 28: Didžioji Britanija, Prancūzija, Graikija, Albanija ir, žinoma, JAV, gynybos finansavimui kasmet skiriančios 5 proc. BVP, o iš viso JAV lėšos sudaro iki pusės viso NATO biudžeto.

Pavyzdžiui, pernai į jį JAV sumokėjo 711,8 mln. dolerių, iš jų 430,4 mln. – į svarbiausią, karinį biudžetą, kuriame JAV lėšos sudaro didžiausią dalį – 23 proc. Tiek civiliniame biudžete, tiek saugumo investicijų programoje JAV lėšos sudaro beveik po 22 proc.

Tuo tarpu kitos šalys ne tik nemėgina pasiekti bent jau 2 proc. BVP gynybai, bet dar ir nuolat mažina gynybos, o kartu ir NATO biudžeto finansavimą. Pavyzdžiui, Lietuvos indėlis į NATO, pavertus jį skaičiais, mažėjo nuo pat įstojimo į NATO. 2004-aisiais Lietuvos krašto apsaugai skirtos lėšos siekė 1,4 proc. BVP, vėliau trejus metus po 1,2 proc., o dabar sudaro vos 0,88 proc. BVP ir yra vienos mažiausių Aljanse.

Panašios gynybos biudžeto karpymo tendencijos matyti visoje Europoje. Ir pasiteisinimas sunkmečiu šiuo atveju visiškai nepagrįstas, nes išlaidos NATO yra tokios mažos, kad neprislėgtų net į sunkiausią padėtį patekusios šalies.

Tad R.Gateso kritika – visiškai pagrįsta. Neteisus jis tik kalbėdamas apie tokios situacijos priežastis. “Atvirai kalbant, daugelis sąjungininkų taip daro ne todėl, kad nenori, bet paprasčiausiai todėl, kad negali. Paprasčiausiai nesama karinių pajėgumų”, – teigia R.Gatesas.

“Be abejonės, jei dabartinės Europos gynybos pajėgumų mažėjimo tendencijos nebus sustabdytos ir apsuktos, būsimieji JAV politiniai lyderiai – tie, kuriems šaltasis karas nebuvo pasaulėžiūrą formuojanti patirtis kaip man pačiam – gali manyti, kad grąža už Amerikos investicijas į NATO yra neverta tos kainos”, – grasina R.Gatesas, kartu atliepdamas nuolatinį Aljanso vadovybės raginimą didinti, o ne mažinti karinį finansavimą.

Tačiau atrodo, kad NATO narės iš Europos labiau nenori, nei negali, kaip mano amerikiečiai. Štai Lietuvos ambasadorius NATO Linas Linkevičius pastebi, kad šalys kolektyviai deklaruoja pasirengimą vykdyti Aljanso kolektyvinės gynybos funkcijas, tačiau individualiai mažina tam skiriamą finansavimą.

Mėgins taupyti

Trūkstant lėšų, NATO vadovybė yra pasirengusi išmokti taupyti. Tiesa, tie 130 tūkst. karių, kurie jau nebe šiais, o greičiausiai tik kitais arba dar vėlesniais metais bus išvesti iš Afganistano, darbo nepraras: Aljansas diržus veržtis ketina bet kaip, tik ne karių skaičiaus sąskaita.

“NATO vartojamas “smart defence” terminas. Tai reiškia efektyviai naudoti tai, ką turime”, – teigia L.Linkevičius.
Pavyzdžiui, NATO uždarys keturias iš vienuolikos didžiausių karinių bazių, taip pat Lisabonoje įsikūrusį vieną iš trijų Aljanso jungtinių pajėgų štabų ir pertvarkys Turkijoje esančią Izmiro oro pajėgų bazę į sausumos pajėgų vadavietę.

Pasak Aljanso generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno, įgyvendinęs šią programą 28 šalių karinis blokas taps “lieknesnis, lankstesnis”, taip pat “įperkamesnis”.

Įvykdžius šią reformą, Aljanso štabuose dirbančių kariškių postų sumažės nuo 13 iki 8,8 tūkst.

Karinių aljansų daugės

Nepaisant to, svorio numesti užsimojusio Aljanso ateitis R.Gatesui vis tiek atrodo bent jau blausi, jei ne niūri. Tuo metu Aljanso narės su entuziazmu kalba apie naujų karinių blokų formavimą. Pavyzdžiui, gegužę Višegrado grupė, į kurią įeina Čekija, Slovakija, Lenkija ir Vengrija, artimiausiu metu ketina kurti bendrą karinį junginį, kuriam vadovaus Lenkija.

Ši “kovinė grupė” bus baigta formuoti 2016 m. kaip nepriklausomas dalinys, nepavaldus NATO vadovybei. Centrinės Europos šalių karinis junginys bus iš dalies panašus į Šiaurės šalių (Švedijos Suomijos, Norvegijos, Estijos ir Airijos) bendras karines pajėgas.

Neatmetama galimybė, kad prie Višegrado grupės vėliau prisijungs Ukraina, tačiau analitikai prognozuoja, jog šioje programoje galėtų dalyvauti ir Rumunija bei Bulgarija.

Apie karinį bendradarbiavimą jau keletą metų kalba Šiaurės šalys, ypač Švedija, kurios politikai vis užsimena, kad bendra gynyba turėtų rūpintis kartu su Baltijos šalimis.

Beje, nepriklausomai nuo narystės NATO, kariniais saitais su kitomis šalimis rūpinasi ir pačios JAV.

Tai, kad JAV ir Didžiosios Britanijos kariniai interesai vis dažniau sutampa, bet skiriasi nuo kitų NATO narių, dar nereiškia, kad šios šalys ateityje galbūt taps dar artimesnės partnerės gynybos srityje ir šią santuoką įteisins, tačiau kartu jos uoliai gludina karinius santykius su grupe NATO nepriklausančių valstybių: Australija, Naująja Zelandija, Singapūru, Pietų Korėja ir Japonija. Beje, analitikai pastebi, kad Australija ir Japonija siekia suformuoti “Rytų frontą” prieš Rusiją ir Kiniją bei sukurti paralelinį NATO aljansą.

Rusija savo ruožtu nemenką dėmesį skiria bendrai su Baltarusija sienų apsaugos infrastruktūrai kurti, o Kinija stiprina Korėjos karo metu užsimezgusį karinį aljansą su Šiaurės Korėja, niekaip nepasiduodančia JAV spaudimui grįžti į šešiašales derybas dėl branduolinio nusiginklavimo.