Šiais metais oficialiai prasidėjo nauja ES 2014-2020 m. finansinė perspektyva. Senoji baigėsi tik formaliai – dar liko dveji metai pabaigti naudoti senosios perspektyvos lėšoms.

Šią savaitę Lietuvos Vyriausybė turi tvirtinti Partnerystės programą, kuri nubrėžia tos perspektyvos įgyvendinimo Lietuvoje gaires. O tai yra maždaug 24,5 mlrd. Lt struktūrinių fondų veiksmų programai ir dar maždaug 5,6 milijardo – kaimo plėtros programai, taigi apie 30 mlrd. Lt viešosioms investicijoms Lietuvoje. Galbūt tai paskutinės didžiosios ES investicijos į Lietuvą. Jau šitai perspektyvai, lyginant su ankstesniąja palyginamosiomis kainomis, turim aštuoniais procentais mažiau. Labai tikėtina, kad po septynerių metų turėsim gerokai mažiau. Taigi paskutinė didžioji banga.
Kadangi pastaraisiais metais ES lėšos ir realiai jas papildančios Lietuvos investicijos sudarė pagrindinę viešųjų investicijų dalį, tai yra ir faktiškai visų viešųjų investicijų gairės ateinančiam dešimtmečiui.
Kuo tos gairės ypatingos? Ar įvertintos praeities pamokos? Kas naujo? Ar atlieptos pagrindinės struktūrinės Lietuvos problemos? Ar pasiūlyta jų sprendimų viešųjų investicijų priemonėmis?
Vertybių tyrimai ES atskleidžia gilias kultūrines ir vertybines takoskyras. Gerokai supaprastinant sudėtingą vaizdą galima sakyti, kad Lietuvos visuomenė vertybių skalėje daug arčiau materialių dalykų nei senųjų ES valstybių gyventojai. Tai, kas dažnai vadinama postmaterialiomis vertybėmis – dėmesys aplinkai, kūrybiškumas, inovatyvumas, veiklumas, Lietuvoje kelią skynėsi gana sunkiai.
Panašiai ir dėl viešųjų investicijų: ir 2004–2006, ir 2007–2013 m. programose dominavo investicijos į infrastruktūrą, ir tai buvo suprantama. Lietuva kentėjo dėl chroniško investicijų bado į bazinius dalykus – kelius, mokyklų ir darželių stogus, šilumos tinklus, miestų viešąsias erdves ir panašius dalykus. Tas badas objektyviai sumažėjo (nors sukurta infrastruktūra reikalauja tolesnių investicijų jai palaikyti, atnaujinti, o su ja susijusios interesų grupės – tokių pat rentų). Mokyklos, ligoninės renovuotos, nacionalinis kelių tinklas, aplinkos infrastruktūra jau daugmaž atitinka ES vidurkius.
Tiesa, dabar šią infrastruktūrą reikia optimizuoti, pritaikyti prie mažėjančių gyventojų kintančių poreikių. Bet atsivėrė erdvė ir kitiems poreikiams tenkinti. Dalis jų išties susiję su postmaterialios visuomenės iššūkiais.
Naujovių yra tiek ES, tiek Lietuvoje. Europos Sąjunga naujojoje perspektyvoje akcentuoja investicijų kokybę, koncentraciją ir orientaciją į rezultatus. Kokybę turi užtikrinti nauji instrumentai – pirmiausia išankstinės sąlygos, kurios investicijoms turi suteikti kryptingumą ir tvarumą. Tos sąlygos dažniausiai yra įvairios strategijos.
Be sąlygų, kurios bus fiksuotos Partnerystės sutartyje tarp Lietuvos Vyriausybės ir Europos Komisijos, bus ir nacionalinės sąlygos, kurios investicijas susies su reikalingais teisės aktais bei įvairiomis institucinėmis priemonėmis. Tai esminis dalykas: labai dažnai pinigai nebūna vienintelis ar net pagrindinis problemos sprendimo būdas. Pakeisti padėtį reikia keičiant elgesį, o tai ir įstatymų, ir švietimo, ir institucijų pertvarkymo dalykai. Juk vien pinigai negalėjo ir negali išspręsti atliekų, skurdo ir renovacijos problemų. Reikalinga politika, kuri gali būti įgyvendinama ir investicijomis. Nacionalines sąlygas Lietuvos Vyriausybei dar reikės patvirtinti.
Kokybę turėtų gerinti ir orientacija į veiklą bei veiklos rezervas. Jis galės būti panaudotas tada, jei bus pasiekti nustatyti rodikliai. Rezultatai ir jų rodikliai yra bene ryškiausias naujosios perspektyvos akcentas. Šūkis aiškus ir nedviprasmiškas: tikslas turi būti ne panaudoti struktūrinius fondus, bet jais pasiekti labai konkrečių veiksmų, pakeisti tam tikras neigiamas arba sustiprinti teigiamas tendencijas. Jas ir turi fiksuoti rezultato rodikliai. Ne veltui derybose su Europos Komisija pagrindinis klausimas buvo toks: ką jūs norite pakeisti ar pasiekti? Ir kodėl?
Koks atsakymas į šį klausimą pateiktas Lietuvos partnerystės sutartyje?
Lietuvoje pagrindinė naujovė planuojant investicijas buvo anksti pradėtas planavimas. Ir jis buvo gerokai strategiškesnis bei kūrybiškesnis nei anksčiau. Jo pagrindas yra dar ankstesnės Vyriausybės inicijuota strategija “Lietuva 2030″ ir jos pagrindu parengta Nacionalinė pažangos programa.
“Lietuva 2030″ ir Nacionalinė pažangos programa daugiausiai dėmesio skyrė ne infrastruktūrai, o postmaterialiems iššūkiams: kūrybiškumui, visuomenės sanglaudai, švietimui. Jos pagrindu tapo „sumanumas“ ir, atitinkamai, sumanūs augimas, visuomenė ir valdymas. Vienas pirmųjų iššūkių rengiant Partnerystės programą ir pradedant diskusijas su Europos Komisija buvo „sumanumą“ suderinti su visos ES prioritetais, o ten, be sumanumo ir augimo, buvo du lietuviškame kontekste menkai aktualizuoti poreikiai – tvarumas ir integruotumas. Tai savo ruožtu reiškė dėmesį aplinkai ir socialinei sanglaudai.
Galutinis ekspertinių ir politinių derinimų rezultatas nuo ankstesnės perspektyvos skiriasi nebe taip radikaliai. Po truputį ši Vyriausybė ir interesų grupės vis didino akcentą ir proporcijas infrastruktūrai, ypač transportui. Investuoti į gebėjimus gerokai sudėtingiau, ir ne visada aiškus problemų sprendimo būdas.
Tačiau kai kurie akcentai išliko: viena svarbiausių sričių tampa investicijos į mokslą ir technologinę plėtrą (apie 10 proc. visos struktūrinės paramos). Santykinai daugiau bus investuojama į energetikos efektyvumą. Apskritai daugiau dėmesio infrastruktūros panaudojimui ir žmonėms bei jų gebėjimams.
Tą iliustruoja ir dar viena naujovė Lietuvoje – horizontalūs prioritetai. Jų bus trys: sveikata, kultūra ir regioninė plėtra. Pirmieji du iš dalies atspindi postmaterialistinį posūkį: sveikatos prioritetas visų pirma aktualizuoja investicijas į sveiką gyvenimo būdą ir ligų prevenciją. Kultūroje, matyt, dominuos infrastruktūros poreikiai, bet yra ir daug dėmesio kultūros naudojimui bei jo skatinimui.
Regionų plėtra atspindi dar vieną naują aspektą: daugiau dėmesio ne atskirų sektorių, o teritorijų plėtrai. Apskritai tai galėjo būti visos ES strategijos pasikeitimas. Dar 2009 m. buvo pristatyta Europos išminčių ataskaita, kurioje siūloma konceptuali visos ES struktūrinės politikos peržiūra. Vadinamoji Barca ataskaita siūlė ES struktūrinę paramą koncentruoti teritoriniu pagrindu ir kalbėjo apie būtinybę plėtoti konkrečias teritorijas, o ne ekonomines ir infrastruktūros šakas.
Lietuvoje iki šiol teritorinei plėtrai dėmesio buvo skiriama mažai ir ji tapatinama su regionine plėtra. Pastaroji – su kompensacijomis skurdžiausiems Lietuvos regionams. Taigi praėjusioje finansinėje perspektyvoje atskiras finansavimas buvo skiriamas vidutinio dydžio Lietuvos miestams, kurie už tuos pinigus daugiausia apsitvarkė savo viešąją infrastruktūrą.
Šioje perspektyvoje teritorinė plėtra suprantama adekvačiau. Ypatingas dėmesys bus skirtas penkiems didžiausiems Lietuvos miestams ir jų teritorijų plėtrai. Nors lėšos nėra didelės ir didžioji dalis vis tiek teks atskiriems sektoriams šakinių strategijų pagrindu, tai bus geras bandomasis projektas, kuris vėliau gali pritraukti ir daugiau lėšų.

Derybose su Europos Komisija pagrindinis klausimas buvo toks: o ką jūs norite pakeisti ar pasiekti? Ir kodėl?