Rugpjūčio 23 d. sukanka 25-eri metai nuo tada, kai trijų Baltijos šalių gyventojai susikibę rankomis nutiesė gyvą 650 kilometrų grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Ar turėtume energijos ir motyvų, jeigu reikėtų pakartoti tokią demonstraciją?

Baltijos kelias buvo surengtas 1989 m. minint 50-ąsias Molotovo-Ribbentropo pakto metines. Vokietijos ir SSRS sandėris 1939 m. iškasė duobę Baltijos šalių savarankiškumui, o Baltijos kelias tapo vieningu Baltijos tautų pareiškimu dėl nepriklausomybės siekio. Tada kelių šalių gyventojai sugebėjo susivienyti dėl bendro tikslo. Ar šiandien didėjant emigracijai ir bendram nusivylimui dėl valstybės padėties vėl galėtume šitaip susitelkti kaip tauta?

Jei ne idealistinis, tai bent savanaudiškas patriotizmas

Nors apie šiandieninį lietuvių, ypač jaunimo, patriotiškumą bei pilietiškumą mėgstama kalbėti pesimistiškai, pats jaunimas tam nepritaria. Tarkime, 27-erių metų vilnietė Martyna mano, kad vien paminėti ir pagerbti tokio Lietuvos istorijai svarbaus įvykio, kaip Baltijos kelias, susirinktų daugybė žmonių. O kilus grėsmei taip pat  susitelktų daug žmonių.

„Ar aš pati su šautuvu eičiau ginti šalies, jei prireiktų? Manau, eičiau. Žinoma, negaliu to tvirtinti šimtu procentų, nes daug kas gali priklausyti nuo konkrečios situacijos. Vis dėlto man Baltijos kelio laikai yra savotiškai žavūs, herojiški. Manyčiau, kad tuo metu turėjai jaustis taip, tarsi galėtum kažką pakeisti, tada buvo prasmės pojūtis, – svarsto Martyna. – Tokiu atveju tikrai nebėgčiau per sieną su lagaminais.“

„Jei Rusija ir toliau stengsis taip, kaip stengiasi dabar, manau, kažkas panašaus į Baltijos kelią galėtų būti. Bent tarp mano draugų dėl dabartinės Rusijos politikos jaučiamas sustiprėjęs patriotiškumas, stiprus Ukrainos palaikymas. Iš tikrųjų galima pastebėti, kad esama pakankamai patriotizmo, kurį prireikus būtų galima mobilizuoti“, – neabejoja tokio paties amžiaus Dmitrijus iš Vilniaus.

Antra vertus, vaikino įsitikinimu, yra labai nedidelė galimybė, kad gali kilti realus pavojus, – vis dėlto Lietuvos padėtis visiškai kitokia nei Ukrainos, ir Rusija vargiai sugebėtų rasti tinkamą pretekstą. Na, o pragariško scenarijaus atveju, jei kiltų tikra grėsmė, visuomenėje tikriausiai įsivyrautų tokia nuostata, kad vis tiek mus apgins NATO. „Net dalis tos intelektualinės šerdies, skatinančios patriotiškumą, realioje situacijoje pasirinktų tarsi natūralų sprendimą eiti per sieną, tikintis, kad NATO greitai viską sutvarkys“, – mano Dmitrijus.

Iš lenkiško krašto Šalčininkų kilusio 23-ejų Piotro nuomone, esant reikalui Lietuvos tautinės mažumos elgtųsi ne kitaip nei lietuviai. „Jei kiltų panašus pavojus kaip, tarkim, buvusi sovietinė okupacija, visi vienodai norėtų laisvės, visi yra pripratę prie gyvenimo Europos Sąjungoje“, – sako jis ir priduria, kad grėsmės atveju būtų bent tam tikro savanaudiško pilietiškumo.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 322014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-32-2014-m