Seimo Liberalų ir centro frakcija paskelbė netrukus pristatysianti Vaikų prievolės išlaikyti savo tėvus įstatymo koncepciją. Jo esmė paprasta – visi dirbantys pilnamečiai Lietuvos gyventojai, turintys tėvus, turėtų mokėti papildomą 5 proc. nuo savo pajamų mokestį tėvams išlaikyti.

Sunku kritikuoti frakcijos pranešimą: “Įteisinus vaikų prievolę išlaikyti tėvus, gerėtų tėvų socialinė padėtis, būtų skatinamas solidarumas šeimoje, įsivaikinimas, didėtų gimstamumas, mažėtų nedarbas, šešėlinė ekonomika, nusikalstamumas. Šis įstatymas būtų siūlomas ir kaip alternatyva pensinio amžiaus ilginimui”. Naujo įstatymo priėmimo motyvai tikrai svarūs. Juolab kad panašios idėjos sklando ir kitose Vakarų valstybėse bandant ieškoti būdų, kaip išvengti didelės problemos – mažėjančio gimstamumo.

Štai Helsinkio universiteto mokslininkas Oskari Juurikkala siūlo taip sutvarkyti pensijų sistemą, kad pensinio amžiaus sulaukusius žmones išlaikytų ne visi mokesčių mokėtojai, bet jų vaikai, o jeigu žmonės vaikų neturi, jie visą savo gyvenimą galėtų kaupti lėšas pensijai, nes nepatyrė išlaidų augindami atžalas.

Didžiausia naujos politinės idėjos bėda ta, kad tai yra naujas mokestis. Dirbantieji ir taip jau moka socialinio draudimo mokestį, kuriuo naudojasi jų tėvai pensininkai. Dar didesnė šio įstatymo problema ta, kad jis ignoruoja didžiausią Lietuvos dabarties ir ateities rykštę – emigraciją. Ar šis 5 proc. mokestis būtų imamas ir iš emigranto? Ir ar tik 5 proc. mokestis? Nes dažnai emigrantas Lietuvoje yra palikęs ne tik savo tėvus pensininkus, bet ir savo vaikus darželinukus, moksleivius ar studentus, kurie naudojasi ne tik nemokamu mokslu, bet ir nemokama sveikatos apsaugos sistema. Už jų išlaikymą tenka solidariai mokėti visiems Lietuvoje dirbantiems mokesčių mokėtojams. Ar tai teisinga?

Žinoma, daugelis emigrantų siunčia į Lietuvą čia likusiems vaikams ir tėvams pinigų ir taip prisideda prie jų išlaikymo. Bet čia dirbantys ir mokesčius mokantys žmonės irgi prisideda prie jų išlaikymo. Ar taip turėtų būti? Nes tokiu atveju emigrantų vaikai ir tėvai gauna ne tik savo vaikų paramą (siunčiamą emigrantų pinigais), bet ir yra išlaikomi Lietuvoje dirbančių mokesčių mokėtojų pinigais. Į visus šiuos klausimus politikai kol kas negali atsakyti.

2007 m. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tėvų ir vaikų tarpusavio išlaikymo pareigų konstitucingumą, yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, taigi turi konstitucinę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą. Bet konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja galimybę šią naštą tam tikra apimtimi paskirstyti ir visuomenės nariams.