Didžiausias pavojus Nidai yra ne tai, kad vadinamieji naujieji lietuviai nuniokos šios unikalios vietos gamtą, užterš paplūdimį, bet tai, kad jie sunaikins šios vietos dvasią.

Kuršių nerijoje šiandien nuolat gyvena tik apie 4,5 tūkst. gyventojų. Vasaros sezonu metu čia kasdien poilsiauja vidutiniškai 10 tūkst. turistų. Būna savaitgalių, kai šios nuostabios Lietuvos vietos poilsiautojų skaičius perkopia net ir 30 tūkst.

Iš viso per kurortinį sezoną čia apsilanko daugiau nei pusė milijono turistų. Kone pusė visų atvykstančiųjų yra vokiečiai, bet daugėja jų ir iš Rusijos, Latvijos, Estijos, senosios Europos valstybių.

Pastaruosius kelerius metus čia plūsta ir vis daugiau naujųjų lietuvių, daugiausia prasigyvenusių dėl ekonominės emigracijos bet šį UNESCO saugomą kurortą vis dar suvokiančių kaip eilinį Turkijos paplūdimį. Ar šie poilsiautojai, pasirinkę savo atostogų vieta Kuršių neriją, jaučia prieš ją bent kažkiek didesnę atsakomybę nei prieš eilinį Lietuvos pajūrio ar Turkijos kurortą?

Ekonominė realybė tokia, kad poilsis Kuršių nerijoje yra prieinamas tik nedidelei daliai Lietuvos inteligentų. O prieinamumą lemia ekonominės sąlygos. Senasis sovietinės inteligentijos žiedas, kuris mylėjo ir sugebėjo vertinti Neringą, nuskurdo ekonomiškai ir šiandien yra nukonkuruotas tiek užsienio turistų, tiek naujųjų lietuvių. Prieš pinigus nepakovosi. Vietiniai Neringos gyventojai stengiasi išnaudoti trumpą vasaros sezoną ir jų kainos pritaikytos galintiesiems mokėti daugiau.

Dažnas vietos gyventojas jau pastebi, kad ilgainiui Nidos poilsiautojai keičiasi. Akivaizdu, kad mokytojams, gydytojams, kultūros srities darbuotojams Kuršių nerija jau ne pagal kišenę. Juos keičia naujieji lietuviai. Kas jie tokie?

Kažkuris šiuolaikinių lietuvių rašytojų juos yra apibūdinęs kaip “ėdšikius”. Negražus žodis, bet pakankamai tikslus. Tai žmonės, kuriems nieko nereiškia ne tik aukštoji kultūra, įpareigojantis krašto istorinis palikimas, subtilus gamtos grožis, jie yra linkę manyti, kad viską galima pirkti ir vartoti leidžiant savo uždirbtus pinigus.

Į tą naujųjų lietuvių sąrašą turėtų patekti ir Kaliningrado srities gyventojai, kurie į Nidą atvyksta kaip į užsienį. Jų poreikis taip pat tik kaip vidutinio Turkijos kurorto poilsiautojo – maistas, alkoholis, viešbutis, naktinės pramogos.

Nebestebina nidiškių ir tai, kad dažnas jų naujasis poilsiautojas patalynę išsineša į paplūdimį arba leidžia savo atžaloms niokoti privačių valdų ir miesto gėlynus, po masinių kultūros renginių gatves nukloja sluoksniais šiukšlių. Visas šias naujųjų lietuvių gretas vienija bendras moto – vartok viską, kiek tik pajėgi, o meilė gamtai, pagarba kultūrai, istorijai yra tik nukvakusių inteligentų užsiėmimas.

Du “Veido” pakalbinti Nidos Thomo Manno festivalio dalyviai – vokietis, Th. Manno anūkas Fridas Mannas, ir Berlyne gyvenantis lietuvis žurnalistas Leonas Stepanauskas – šiemet festivalio metu pristatė savo naujas knygas, kuriose atskleidžia dramatišką šio krašto istoriją, susijusią su Vokietijos imperija, sovietiniu režimu, nepriklausoma Lietuvos valstybe.

Šis kraštas nacių, Antrojo pasaulinio karo žiaurumų, sovietinio režimo buvo draskomas į gabalus, bet nei jo grožio, nei praeities kultūros žavesio nepavyko sunaikinti nei rudiesiems, nei raudoniesiems. Lietuvos ir lietuvių (net ir naujųjų) pareiga išsaugoti ne tik šio krašto unikalią gamtą, bet ir pažinti čia gyvenusių, kūrusių Europos didžiųjų kultūros žmonių – Th.Manno, Ludwigo Passarge’s, Engelberto Humperdingo, Ernsto Bischoffo-Culmo, Hanso Borschke’s, Zygmundo Freudo – ryšį su šiuo kraštu ir jų puoselėtas humanistines vertybes.

Mūsų tautietis, didelę savo gyvenimo dalį pašventęs Th.Manno ir jo šeimos kultūrinio palikimo studijoms, pristatydamas atnaujintą savo knygos “Tomas Manas ir Nida” leidimą ragino lietuvius atrasti mums svarbią Th.Manno namelio misiją. Berlyne dirbantis žurnalistas ragino mokytis iš šio rašytojo, kaip pasaulyje reikia skleisti  savo tautos kultūrą. Po nacizmo ir Antrojo pasaulinio karo baisumų vokiečiai sugebėjo atsigauti bei vėl tapti oria, demokratiška ir ekonomiškai stipria valstybe pirmiausia todėl, kad jie galėjo atsiremti į savo kultūrą, į savo tautos genijus – Johanną Wolfgangą Goethe’ę, Friedrichą Schillerį, Johanną Sebastianą Bachą.

Ir mums, lietuviams, reikia rasti į ką atsiremti ir ieškoti būdų, kaip pasaulyje propaguoti savo kultūrą. Dauguma Th.Manno namelio ir jo vardu pavadinto literatūros, filosofijos ir muzikos festivalio lankytojai – Vokietijos ir kitų Senosios Europos valstybių kultūros žmonės. Nida, Th.Manno namelis tam yra puiki vieta. Pasak jo gyvenimo tyrinėtojo, šios vietos dvasia leidžia ir mums atrasti pasitikėjimo savo jėgomis bei rasti mūsų nepasitenkinimo šiandiena priežastis. Ar pagrindinė mūsų perdėtų lūkesčių ir politinės nekultūros bėda neslypi nuosavos istorijos ir kultūros nesuvokime? Nematyme pavyzdžio, kuris gali įkvėpti.

Masinės kultūros mylėtojai, į Nidą traukiantys pasiklausyti antros ar trečios rūšies popmuzikos atlikėjų, dažnai kartoja pamėgtą šūkį “Benai, traukiam į Nidą”. Šalia jo poilsiautojai, kurie, pasak čia jau seniai apsilankiusio Vokietijos rašytojo Vilhelmo von Humboldto, moka matyti ne tik akimis, bet ir širdimi, galėtų susikurti ir savo šūkį. Pavyzdžiui, “Lietuvi, traukiam į Th.Manno namelį”. To traukimo priežastis galėtų būti ne tik atostogos, poilsis, bet ir noras pamatyti aukštąją Vakarų kultūrą, pabandyti jos apsuptiems gyventi. Gal tada ir Lietuva atrodytų daug perspektyvesnis ir geresnis kraštas.

Didžiausias pavojus Nidai yra ne tai, kad naujieji lietuviai nuniokos šios unikalios vietos gamtą, užterš paplūdimį, bet tai kad jie sunaikins šios vietos dvasią. Užsienio kultūros turistai, kurių per metus čia apsilanko tūkstančiai, gali pabūgti naujųjų lietuvių nekultūringo, neoraus ir nepagarbaus nei gamtai, nei žmonėms elgesio ir šią vietą tiesiog išbraukti iš savo maršrutų.

Tuomet Nida gali tapti ta vieta, kurioje įsigalės ne kultūros žmonės, ne tikrieji Nidos ir jos istorijos bei gamtos grožio vertintojai, o ekonomiškai pajėgūs barbarai. Juk kultūringieji dažnai yra linkę nusileisti barbarams. Bet tuo didesnė, mūsų, vietinių, atsakomybė.

Kita vertus, optimizmo įkvepia Nidos savivaldybės, energija ir pagarba tiek vietiniams žmonėms, tiek šio krašto istorijai trykštančio Neringos mero Antano Vinkaus ir jo kolegų ateities planai. Politikai yra įsitikinę, kad jų puoselėjami nedidelio, prie Nidos architektūros tinkamo solidaus viešbučio, naujų kultūros namų, negremėzdiško jūros vandens SPA projektai gali padėti šiam kraštui išlikti tiek visos Europos, tiek Lietuvos kultūros perlu. Čia pritraukiant daugiau solidžių menininkų ir jų kolektyvų ne tik vasaros sezono metu, būtų galima ir ateityje Nidą išlaikyti kultūros ir kultūringų turistų centru.