Du trečdaliai naujų daugiabučių Lietuvoje pastatyti nekokybiškai. Broką savo lėšomis tenka taisytis patiems gyventojams, nes daugiau nei tūkstantis statybos bendrovių bankrutavo.

“Prieš ketverius metus paėmiau paskolą 25-eriems metams ir nusipirkau butą naujos statybos daugiabučiame name. Kadangi namas naujas, tikėjausi be didelių rūpesčių ir remontų pragyventi 15 metų. Tačiau praėjo vos ketveri metai, ir jau įsitikinau, kad to namo kokybė apgailėtina. Gyvenu palėpiniame bute. Atvažiavo specialistai, įvertino ir patvirtino, kad teks plėšti stogą, nes šiltinamoji medžiaga, akmens vata, nučiuožė žemyn ir daugybė kvadratinių metrų liko be apšiltinimo. Taigi visą žiemą šąlu, tačiau už šildymą moku labai brangiai. Priminsiu, kad kartu vis dar moku paskolą, už kurią pirkau butą, o dabar dar teks su kaimynais mestis tūkstančius, kad būtų ištaisytas brokas. Mat namą stačiusi bendrovė, pasirodo, jau bankrutavusi”, – liūdnai pasakoja vilnietis Aurimas Kizevičius.

Tokių istorijų Lietuvos didmiesčiuose jau ne vienetai, o tūkstančiai. Visos liūdniausios prognozės, kad daugumos naujos statybos daugiabučių kokybė tragiška, pasitvirtino su kaupu. Ir pašaipus pavadinimas “Kartonkiemis”, pasirodo, nėra jokia pravardė, o tiesiog realybės konstatavimas.

Beje, tik su šypsena galima prisiminti, kaip prieš ketverius metus statybininkus kontroliuoti ir brokdarius bausti privalėję klerkai prisiekinėjo, kad statybų broko naujuose namuose nėra. Iš tiesų jo kur kas daugiau, nei kadaise būdavo stalininės statybos daugiabučiuose ar vadinamosiose “chruščiovkėse”.

Taigi dabar butų, esančių naujuose namuose, savininkai susiduria su labai panašiomis problemomis kaip ir turintieji butus labai senuose daugiabučiuose: trūkinėja vamzdžiai, byra tinkas, skyla sienos, atsiranda pelėsis, kliba balkonų turėklai, krinta plytelės, sienos drėksta ar net peršąla. Langai, nors ir nauji, yra ne ką geresni už senus, nes rasoja, susidaro varvekliai.

Derėtų priminti, kad pagal Statybų įstatymą matomų darbų garantinis terminas yra penkeri metai, o paslėptų – dešimt metų. Tačiau šia garantija gali pasinaudoti tik vis dar gyvuojančių statybos bendrovių klientai (o juk kone pusė statybos bendrovių per sunkmetį bankrutavo arba sustabdė veiklą). Bankrutavusių bendrovių pastatytuose namuose gyvenantiems žmonėms visą broką tenka taisyti vien savo lėšomis. Ir net teismai čia nieko nebepadės.

Kiek žmonių liko be garantinio statinių aptarnavimo, oficialios statistikos nėra, tik aišku, kad tūkstančiai, – juk vien pernai bankrutavo apie 500 statybos bendrovių. Neretai ambicijas užgniaužia ir tie žmonės, kurie bandė ieškoti teisybės su egzistuojančiais savo namų statytojais. Nors statytojai vengia  atsakomybės, pernai tobulintame Statybų įstatyme ši vieta liko niekaip nepatobulinta ir nepataisyta.

Atsimušama į sieną

Tad ką daryti, kai naujame bute pragyvenus vos dvejus–penkerius metus, jau prireikia kapitalinio remonto? Daugelio gyventojų patirtis liudija, kad galima bandyti kreiptis į namą prižiūrinčią bendrovę. Ten neretai gaunamas vienas iš dviejų galimų patarimų: siūloma kreiptis į konkrečią namą stačiusią bendrovę arba pranešama, kad jau nėra kur kreiptis, nes statytojas neegzistuoja. Atrodytų, kažkas turėtų perimti atsakomybę, vis dėlto jos niekas neperima. Valstybinė statybų inspekcija nuo visų gyventojų problemų taip pat atsiriboja.

Vis dėlto yra viena nuslėpta tiesa. Ją išsiaiškino prieš kelerius metus bylą prieš statybų bendrovę laimėjusi teisinį išsilavinimą turinti vilnietė Jolita Malinauskaitė. Tai tiesioginio ieškinio pateikimas bankrutavusių ar likviduotų įmonių nuo atsakomybės pabėgusiems akcininkams. Manoma, kad tai statytojus drausmintų, tačiau nėra žinoma, kad šia galimybe būtų pasinaudojęs kuris nors “kartonkiemių” gyventojas. J.Malinauskaitės manymu, vieni žmonės tiesiog nežino, kad galioja įstatymo raidės garantija, kiti bandė kovoti, bet nusivylė, treti neturi nei laiko, nei pinigų šiai kovai, nes neretai užlopyti broką yra greičiau ir pigiau, nei brokdarį priversti ištaisyti savo klaidas.

Pažvelgus į oficialią skundų dėl prastos statinių kokybės statistiką matyti, kad didžiausia nusiskundimų banga kilo kaip tik statybų klestėjimo metais, tačiau laikui bėgant brokas lenda toliau. 2010 m., trijų ketvirčių duomenimis, į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą kreipėsi per du šimtus gyventojų, prašydami padėti išspręsti įvairaus pobūdžio problemas, klausimus ar ginčus, kilusius tarp asmenų ir paslaugų teikėjų dėl statybos ir rangos darbų kokybės bei dėl nekokybiškų langų, durų ir jų montavimo darbų.

Įdomu tai, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos specialistai pripažįsta, jog sprendžiant statybų kokybės problemas egzistuoja nemenkas chaosas, nes nėra vienos atsakingos šias problemas galinčios išspręsti institucijos. Todėl valstybinė atsakomybė it karšta bulvė mėtoma tarp šios tarnybos, Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos. Ir visose institucijose konstatuojama, kad vartotojams šioje srityje kyla nemažai problemų.

Neretai galimybes apginti pažeistas vartotojų teises apsunkina ir aplinkybė, kai vartotojai nepateikia bei neturi su bendrove ar individualia veikla užsiimančiu asmeniu sudarytų sutarčių, įmokas patvirtinančių kvitų ar kitų problemai nagrinėti reikalingų dokumentų.

Kratosi atsakomybės

Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) prezidentas Adakras Šeštakauskas sutinka: tai, kad kai kurie statybininkai vengia atsakomybės, meta šešėlį ant visų statybos bendrovių, atsakingai žiūrinčių į savo verslą. “Statybininkui tiek psichologiškai, tiek ekonomiškai sunku sugrįžti į objektą, kuriame jis savo lėšomis turi ištaisyti išryškėjusias klaidas. Ypač šiuo metu, kai jau pradeda judėti nauji projektai”, – sako pašnekovas.

Paklaustas, galbūt dėl šios priežasties dabar statybų kokybė ims gerėti, A.Šeštakauskas atsako, kad patikimos statybos bendrovės kokybiškai dirbo visuomet. Tačiau rinkoje buvo atsiradusių bendrovių, sukurtų tik konkrečiam projektui įgyvendinti. Todėl asociacijos prezidentas pataria vengti pirkti naujos statybos būstus iš nežinomų statytojų.

Nacionalinės vartotojų konfederacijos prezidentas Kornelijus Papšys labiausiai nusiminęs dėl to, kad dėl broko, kuris atsirado per visą nekilnojamojo turto statybos bumą, labiausiai nukentėjo ir nuskriausti liko naujų butų gyventojai. O patys brokdariai nukentėjo palyginti labai nedaug. Dauguma jų savo statinius ir juose gyvenančių žmonių vargus jau seniai užmiršę.

“Statydami ir parduodami žmonėms namus bendrovių savininkai jau žinojo, kada ir kodėl jie likviduos savo bendroves. Viena priežasčių – bėgimas nuo atsakomybės. Deja, viešojo intereso gynyba nesuinteresuota nė viena valstybinė institucija ar valstybės tarnautojas. Taigi vartotojai neprisišaukia nei jų, nei brokdarių”, – kritikuoja K.Papšys.