Diskutuojant apie naująją atominę elektrinę (AE) neužtenka prognozuoti, kiek kainuos pagaminti energiją pačioje AE. Nors tai jau savaime sudėtingas uždavinys. Iš tikrųjų turime lygtį su dviem nežinomaisiais: AE pagamintos energijos kaina ir energijos kaina rinkoje. Jei dabartinės aplinkybės atrodo palankios naujos AE veiklai, tai nereiškia, kad taip bus ir po 10 ar 20 metų. Aklai pasikliaujantiems ateities prognozavimu praverstų pasižiūrėti, kokios buvo naftos kainos prognozės prieš 20 metų.

Energetika, kaip ir visi kiti verslai, rizikinga veikla. Per šimtmečius verslo praktikos nesukurta geresnio modelio, pagal kurį pelną arba nuostolį pasiima tie, kurie investuoja. Ar tai būtų smulkusis verslas, ar grandiozinis projektas, vartotojai nori pirkti tik tada, kai gauna norimą prekę už norimą kainą. Techninis gamybos ar logistikos proceso sudėtingumas neturėtų sudaryti iliuzijos, kad čia rinkos dėsniai neveikia. Ir pieną, ir mobiliojo ryšio paslaugas žmonės renkasi panašiai.

Investuotojams grėsmė kyla iš galimybės, kad jie gali neatspėti, ko nori vartotojai, ar nesugebėti to pateikti už priimtiną kainą. Tačiau versle nepasiteisinę projektai tiesiog bankrutuoja, o vartotojai dėl to nuostolio nepatiria. Grėsmė vartotojams kyla tada, kada jie būna įpareigoti užmokėti už kažkieno nepasiteisinusias investicijas. Todėl ir esminis klausimas dėl svarstomų energetikos teisės aktų yra toks: kas mokės, jei investicijos ir rizika nepasiteisins?

Neseniai patvirtinti suskystintųjų gamtinių dujų terminalo teisės aktai yra pavyzdys, kaip nereikėtų skirstyti rizikos. Gamtinių dujų vartotojai ir finansuos terminalo pastatymą (per perdavimo tarifą), ir užtikrins eksploataciją, nes bus įpareigoti ketvirtadalį dujų pirkti iš terminalo. Rizika per prievartą užkraunama vartotojams, o ne paliekama investuotojams.

Kas bus, jei prognozės nepasiteisins ir AE gamins energiją brangiau, nei galima įsigyti rinkoje? Siūlomas mechanizmas, kad kiekvienas investuotojas nuperka tokį kiekį energijos, kiek yra investavęs, – logiškas. Įpareigojimą nupirkti (ir riziką) prisiima investuotojas, o ne galutinis vartotojas ar koks kitas nesusijęs darinys (pvz., valstybės biudžetas). Tačiau teisinė bazė palieka landų, per kurias nesėkmingas investicijas gali tekti dengti vartotojams.

Jei Lietuvos pusės investuotojas veikia ir kaip visuomeninis energijos tiekėjas, ir visos infrastruktūros valdytojas, ar nebus taip, kad prognozėms nepasiteisinus dalis projekto nuostolių bus dengiami, pvz., didinant reguliuojamą perdavimo tarifą? Tai reikštų energijos kainų didėjimą visiems vartotojams.

Lietuvoje veikia ir mokėjimas už visuomenės interesus atitinkančias paslaugas (VIAP): 7 ct kiekvienoje 45 ct kainuojančioje kilovatvalandėje. Per metus VIAP „mokesčio“ surenkama per 700 mln. Lt, juo truputį subsidijuojami atsinaujinantys energijos šaltiniai, o didžioji dalis skiriama Lietuvos elektrinei Elektrėnuose. Nesunku prognozuoti, kad politikams gali kilti idėja dalį naujos AE veiklos finansuoti per VIAP ar panašų prievartinį mechanizmą. Juolab kad įstatymuose tam yra aiškiai palikta galimybė.

Kai kuriuose skaičiavimuose būsima AE atrodo konkurencinga, palyginti su dabar Lietuvoje veikiančiais elektros energijos gamintojais. Tačiau konkuruoti reikės ne tik su Lietuvos gamintojais, bet ir tarptautinėje rinkoje, kuri, nutiesus jungtis, tik išsiplės. Politikams tikrai gali kilti pagunda „padėti“ naujai AE, neleidžiant importuoti dalies pigios energijos iš kitų šalių. Argumentacija gali būti įvairi: nuo „žalumo“ iki „saugumo“. Pigios energijos importo ribojimas būtų naudingas kai kuriems gamintojams, bet žalingas vartotojams.

Taigi klausimų daug. Vartotojams grėsmių kyla ne iš paties fakto, pasiteisins ar nepasiteisins nauji energetikos projektai. Tiesioginė grėsmė didesnės kainos pavidalu vartotojams kyla būtent iš įpareigojimo pirkti brangią energiją. Taip, tokie žalingi įpareigojimai prasidėjo anksčiau nei AE projektas. Bet vartotojų nuogąstavimo, kad AE virs dar vienu įpareigojimu pirkti brangią energiją, nereikia nurašyti kaip nepagrįsto.

Kai kurių AE šalininkų deklaravimas, jog AE bus pakankamai konkurencinga, kad veiktų be rinkos apribojimų ar įpareigojimų vartotojams, yra sveikintinas. Bet tai privalo atsispindėti įstatymuose, o ne būti palikta vėlesniems sprendimams.

Šiandien esminis klausimas dėl svarstomų energetikos teisės aktų yra toks: kas mokės, jei investicijos ir rizika nepasiteisins?