Jeigu koks ieškantysis Vasario 16-osios akto originalo surašytų į eilę datas, kada Lietuva ir jos kaimynės paskelbė nepriklausomybę – chronologija atrodytų įdomesnė už vis dar ieškomą dokumentą.

Skelbdama nepriklausomybę Lietuva maždaug savaite aplenkė Estiją, tačiau, matyt, tik todėl, kad Vokietija 1918 m. vasario 18 d. pradėjo puolimą, ir vasario 24-ąją, kada Taline išspausdintas išvakarėse Pernu paskelbtas Manifestas Estijos tautoms, vokiečiai jau buvo užėmę šalies sostinę. Vokiečiai neturėjo galimybės išcenzūruoti šios Manifesto vietos: „… iš vakarų artėja karinga vokiečių kariuomenė, trokštanti gauti savąją Rusijos palikimo dalį ir visų pirma pajungti savo valdžiai Baltijos pajūrio šalis.“

Vokiečiai tuojau pat ėmė įgyvendinti politinę programą, dėl kurios perspėta estų Manifeste: 1918 m. kovo 8 d. įkurta Kuršo kunigaikštystė, prie kurios vėliau prijungta Estija. Su Livonijos ordino valstybės ribomis beveik sutampančią Baltijos kunigaikštystę Vokietijos kaizeris pripažino 1918 m. rugsėjo 22 d. Norėta sukurti satelitinę monarchiją su vokiečių kunigaikščiu soste.

Lietuvoje panašus istorinis tarpsnis, vadinamas Vilhelmo fon Uracho kvietimu sostan, galėjo virsti kitokio valstybingumo pradžia, jeigu Vokietija ir jos sąjungininkės būtų laimėjusios karą ar bent jau nepraradusios to, ką užkariavo. Tačiau istorija susiklostė kitaip, ir dabar minimos tos datos, kada paskelbti visiškos, o ne marionetinės nepriklausomybės siekiai. Todėl ir trijų Estijos gelbėjimo komiteto narių sukurtas vasario 24-osios Manifestas šiais laikais iškeltas į tautos valios apraiškų viršūnę, nors Laikinoji Estijos žemės taryba dar 1917 m. – šalyje vis dar veikiant yrančios Rusijos kariuomenei – deklaravo būtinybę sušaukti steigiamąjį susirinkimą.

Lenkija paskelbė nepriklausomybę 1918 m. lapkričio 11 d., kada Vokietija ir jos priešininkai pasirašė paliaubas. Minima ši data, o ne 1916 m. lapkričio 5-oji, kai „atkurta“ Lenkijos karalystė, į kurios sostą tikėtasi pasodinti vieną iš Habsburgų, kuris galbūt prie Lenkijos būtų prijungęs Krokuvą, likusią už karalystės ribų.

Netrukus po Lietuvos Nepriklausomybės Akto pagarsinimo 1918 m. vasario 16 d. prasidėjusiu puolimu Vokietija siekė papildomų argumentų derybose su Rusija, kurios būsimas bolševikinis diktatorius Leninas 1917-aisiais per Vokietijos teritoriją su jos generalinio štabo žinia grįžo į tėvynę. Būtent po perversmo 1917 m. spalio mėnesį sudaryta Lenino vyriausybė pradėjo taikos derybas su Vokietija. Šiai okupavus didžiules teritorijas 1918 m. kovo 3 d. bolševikai ir vokiečiai pasirašė taiką Brest-Litovske (Lietuvos Brastoje).

Vokietijos kurta satelitinių valstybių sistema kažkuo primena rėžius, kuriuos Rusija atsikando iš buvusių sovietinių respublikų. Vis dėlto Padniestrė, Abchazija, Pietų Osetija, dabar jau ir Ukrainos pietryčių teritorijos (įskaitant Krymą) – labiau nesavarankiškos ir priklausomos nuo jas suformavusios galybės. 1918 m. Baltijos šalys, Baltarusija, Ukraina buvo pakankamai didelės, turėjo užtektinai savų išteklių, kad atsiradusios kaip Rusijos imperijos nuolaužos toliau gyvuotų savarankiškai. Sužlugus Vokietijai, kuri galėjo būti ne be jos pagalbos sukurtų valstybių arbitrė, tos valstybės ėmė rungtis tarp savęs. Pavyzdžiui, Lietuva susidūrė su Lenkija, kuri nepanoro linkti nykštukė, kaip nubraižyta vokiečių ir austrų politiniuose žemėlapiuose.

Šiuo metu ieškoma, su kuo palyginti Rusijos ir Ukrainos konfliktą. Žvalgomasi į Versalio sistemos byrėjimo laikus prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Pavyzdžių paieška kreipiant žvilgsnį į Rusijos imperijos byrėjimą, kuris prasidėjo 1917-aisiais, irgi gali būtį vaisinga. Tai, kas vyko Minske š. m. vasario 11 d., panašu į beveik šimtmečio senumo derybas Lietuvos Brastoje.