BFL

Gynybos ekspertas Aleksandras Matonis naujai parengtą Lietuvos nacionalinio saugumo strategiją vadina gera, nes, anot jo, joje nebijoma iškelti politiškai nekorektiškų argumentų, tačiau šiame dokumente ekspertas pasigenda kalbėjimo apie gynybos finansavimą.

“Tai iš tiesų geras dokumentas, nors truputį ir raišas viena letenėle”, – trečiadienį Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) surengtoje diskusijoje sakė jis.

Apžvalgininkas pastebėjo, jog šis dokumentas parengtas politiko užsakymu, ir jame nediagnozuota įsisenėjusi liga – nepakankamas gynybos finansavimas.

“Aš tai priskirčiau prie pagrindinės neįvardytos stiprėjančių vidaus rizikos veiksnių grupės. Kol politikai nepajėgs peržengti per save ir pripažinti, kad nepriklausomai nuo politinės orientacijos gynyba yra viena iš svarbiausių valstybės finansavimo krypčių, tol ir šios strategijos įgyvendinimo gairės nebus realiai įvykdomos”, – kalbėjo A. Matonis.

Pasak jo, jei politikai būtų laikęsi dar prieš narystę NATO priimto susitarimo, 2 proc. nuo Bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybos sričiai tenkantį kasmetinį finansavimą būtų pavykę pasiekti jau prieš kelis metus. Šiuo metu Lietuva gynybai neskiria nė pusės pagal neformalų NATO susitarimą gynybai tenkančios kasmetinės sumos – 2 proc. nuo BVP.

Tačiau ekspertas atkreipė dėmesį, kad naujojoje strategijoje yra radikalių pokyčių lyginant su ankstesniais – 2001 ir 2005 metų – to paties pobūdžio dokumentais.

“Tuometinės grėsmės buvo suvokiamos kiek akademiškai ir kiek globaliai. Lyg per kalkę perkelta tas, kas politiškai korektiškai buvo apibendrinama kaip tam tikros grėsmės daugumoje to meto Europos valstybių”, – priminė A. Matonis.

“Jei pirmoji pagal aktualumą grėsmė tuomet buvo nurodoma globalizacija, antroji terorizmas, tai nebuvo 100 proc. taikytina Lietuvai tomis geopolitinėmis aplinkybėmis”, – teigė jis.

Tuo metu naujoje strategijoje, kuriai trečiadienį pritarė Valstybės gynimo taryba, anot A. Matonio, yra aiškiai įvardyta, “kas yra aktualu čia ir dabar” – stiprėjantys išorės ir vidaus rizikos veiksniai.

“Šis išplėtimas pakeitė į medį varančią ankstesnę nuostatą, kad Lietuvos Respublika nemato tiesioginės karinės grėsmės nacionaliniam saugumui, todėl nė vienos užsienio valstybės nelaiko priešu. Tokios preciziškos formuluotės dabar nėra”, – sakė apžvalgininkas.

Pasak jo, tai nulėmė 2008 metų rugpjūčio Rusijos ir Gruzijos karas, supratimas, kad lokalūs konfliktai yra įmanomi, o NATO šlubuoja, nes, kaip rodo operacija Afganistane, Aljanso narės nesugeba įgyvendinti sutartyje numatytų įsipareigojimų – generuoti pajėgumų.

“Noriu pagirti nebijojimą į Seimą, politinį svarstymą iškelti tokių politiškai nekorektiškų argumentų”, – teigė A. Matonis.

“Ypač aktualu – informacinės ir kibernetinės atakos. Mes žinome, kad praktiškai nuo 2001 metų gyvename informacinio karo sąlygomis savo resursais negalėdami atsispirti labai dideliam informaciniam spaudimui iš mūsų rytų kaimynių. Nepabijosime įvardinti konkrečiai – Rusijos”, – kalbėjo gynybos ekspertas.

Pasak jo, 2005 metais Rusijos naikintuvui Su-27 sudužus Lietuvos teritorijoje, “per kelias dienas buvo įjungta didžiulė propagandinė informacinė mašina”.

“Suvokta, jog informacinė erdvė valdoma iš už sienos ir kad esant nebrandžios pilietinės visuomenės sąlygoms, nepilietinė visuomenė gali būti labai lengvai manipuliuojama klišėmis ir išoriškai patraukliais informaciniais metodais”, – teigė apžvalgininkas.

Jis pabrėžė matęs vertinimų, jog viena kibernetinė ataka galėtų destabilizuoti ne tik Lietuvos valstybinį sektorių, bet ir du trečdalius verslo.

“Džiaugiuosi, kad kariuomenėje yra struktūros, kurios vertina informacinių ir kibernetinių atakų galimybę platesniu aspektu”, – sakė A. Matonis.

Politologas Topmas Janeliūnas diskusijoje TSPMI šią strategiją taip pat pavadino “labai neblogu” dokumentu, bet pabrėžė pasigedęs grėsmių konkretumo. Anot jo, strategija “neatsako į klausimą, kurios grėsmės dabar prioritetiškai aktualiausios”.

T. Janeliūnas lygino strategiją su analogiškais Estijos ir Jungtinės Karalystės dokumentais ir pabrėžė, jog Lietuvos ekspertų parengtas dokumentas yra geresnis už estų, tačiau prastesnis už britų, nes joje trūksta žvilgsnio į ateitį.

Kita vertus, politologas pabrėžė, jog strategija – ne planavimo dokumentas, o “logiškai suformuluotas nuostatų rinkinys” ir politinis dokumentas, todėl tam tikras jo abstraktumas neturėtų stebinti.