Naujoji Zelandija
Naujojoje Zelandijoje netikėtumų patirs ir visą pasaulį išmaišę klajūnai
Į Naująją Zelandiją keliautojus labiausiai vilioja nuostabios pakrantės, pasakiško grožio kalnai, snaudžiantys ugnikalnių krateriai, niekur nematyti gyvūnai ir augalai bei paslaptingieji maoriai.
Daugelis turistų, išgirdę tariant “Naujoji Zelandija”, atsidūsta ir sako: “Tai mano svajonių šalis”. Tačiau paklausti, ką ten norėtų pamatyti, šiek tiek sutrinka ir pradeda vardyti visiems žinomus faktus: šioje šalyje nufilmuotas daugybę “Oskarų” susižėręs fantastinis epas “Žiedų valdovas”, čia kažkada maoriai užkandžiaudavo baltaisiais kolonistais ir kitais atklydėliais, o taurė zelandietiško “Sauvignon Blanc” puikiai papildo romantišką pasimatymą. Dar vienas kitas pridurs, kad Naujoji Zelandija – labiausiai nutolusi nuo Europos, kad ir kur skristum (į rytus ar į vakarus), vis tiek reikės įveikti apie 16 tūkst. km ir keliauti apie 24 val. Tačiau tik tie keliautojai, kurie lankėsi šioje salų ir įlankų šalyje, papasakos apie tatuiruotus maorių veidus, besparnius paukščius ir šėlstančią ugnies stichiją.
Taigi Naująją Zelandiją sudaro dvi didelės salos (Šiaurės ir Pietų) ir kelios mažesnės, stūksančios Australijos ir Ramiojo vandenyno plokščių susidūrimo vietoje. Tai seismiškai aktyvi zona, salas nuolat supurto žemės drebėjimai, o įspūdingi kažkada veikusių ugnikalnių krateriai dabar žavi savo didybe ir snaudžiančia galinga jėga. Pietų saloje keliautojams verta pasigrožėti veidrodiniais ežerais, parymoti prie hipnotizuojančio Milfordo fiordo, paklajoti po ledynų kepurėmis pasipuošusius Pietų Alpių kalnus, o Šiaurės saloje – užsukti į vėjuotą sostinę Velingtoną, patyrinėti egzotiškąją maorių kultūrą ar aplankyti žinomiausius vyno ūkius.
Turistus, nebijančius ilgos ir varginančios kelionės į kitą Žemės pusrutulį, lietuviškos kelionių agentūros vilioja poetiškais Naujosios Zelandijos aprašymais. Tačiau už dviejų savaičių kelionę tektų pakloti solidžią sumą – 15–20 tūkst. Lt ir dar papildomai mokėti už įvairias ekskursijas. Tad pigiau keliauti savarankiškai: lėktuvų bilietai iš Vilniaus į Velingtoną (aišku, su keliais persėdimais) kainuos apie 11 tūkst. Lt, nakvynę nakčiai galima rastiir už 60 Lt dviem žmonėms. Na, o sėdus į nuomotą automobilį galima dumti ten, kur akys ir smalsumas veda.
Klaipėdiečiai Martynas Sedlauskas ir Simona Samuolytė taip ir padarė. Tiesa, Naujojoje Zelandijoje jie praleido tris mėnesius ir spėjo apkeliauti tik Šiaurės salą.
Ugnikalniai, geizeriai ir nykstantys paukščiai
Naujojoje Zelandijoje įspūdžių ieškoti nereikia – už kiekvieno kelio vingio gali išvysti netikėtą panoramą, ryškiaspalvį ežerą, nematytą augalą ar krioklį. “Sala stulbina visiška ramybe ir savo gamtos įvairove – kalnais, ežerais, miškais ir vandenynu. Nenuvažiuoji nė kilometro, o jau pasijunti taip, tarsi būtum nukeliavęs iš Vidurio Europos į atogrąžas”, – stebisi Martynas. O štai Simona negalėjo atsistebėti visur tvyrančia tyla.
Turint laiko verta važiuoti palei pakrantę ir gėrėtis vandenyno šėlsmu, išsimaudyti laukiniuose uolėtuose paplūdimiuose, stebėti bangose dūkstančius delfinus ar tingiai ant akmenų drybsančius jūrų liūtus, o sustojus prisirinkti kibirą moliuskų vakarienei. Tokiais įspūdžiais dalijasi vilniečiai Kristina ir Rolandas Kaupeliai, Naujojoje Zelandijoje praleidę pusę metų.
Kai atsibosta pakrantė, galima pasukti į salos gilumą, prie Ruapehu, Ngauruhojės ir Tongaryro ugnikalnių, esančių UNESCO saugomame Tongaryro nacionaliniame parke. Įspūdžių trokštantys keliautojai būtinai turi pasivaikščioti prie sustingusių lavos upių, žydrų ežerų, susiformavusių krateriuose, ir iš žemės gelmių rūkstančių garų debesų. Bene įspūdingiausias vaizdas atsiveria sumaniusiems po unikalų kraštovaizdį pasižvalgyti iš paukščio skrydžio, patogiai įsitaisius sraigtasparnyje.
Tikroji gamtos jėga atsiskleidžia prie Taupo ežero, kuris susiformavo prieš 5 tūkst. metų, išsiveržus vulkanui. Verta ežere paplaukioti laiveliu ir pasigrožėti maorių piešiniais uolose. Na, o prisiekę žvejai tikrai susigundys upėtakių žvejyba, tik prieš tai reikia nepamiršti nusipirkti licencijos, leidžiančios žvejoti.
Jei smalsuoliams neužtenka požeminės ugnies ir vandens stichijos, reikia dumti link Rotorua, ežerų ir geizerių krašto, kuris pasitinka specifiniu sieros kvapu – supuvusių kiaušinių dvoku. Pasukus Oklando link derėtų nepraleisti progos aplankyti unikalius Vaitomo urvus, ant kurių sienų sutūpę švytintys vabalai sukuria bauginantį vaizdą. “Urvuose pasijunti lyg patekęs į vaiduoklių pasaulį”, – nešdildomą įspūdį prisimena Rolandas.
Ko gero, dauguma maršrutų Naujojoje Zelandijoje skirti gamtai ir tik mažuma – miestams, juk prieš gamtos didybę nublanksta žmogaus rankų kūriniai. Tad didesnio lietuvių dėmesio nesulaukė nei modernus Velingtonas su savo meno galerijomis, Nacionaliniu muziejumi ir senaisiais mediniais vyriausybės rūmais, nei verslo ir pramonės centras Oklandas, besididžiuojantis puikiai sutvarkytais parkais ir uostu, pilnu jachtų. Miesto centras nedidelis, jame stūkso dangoraižiai ir televizijos bokštas, nuo kurio glima stryktelėti prisirišus guma, miesto centrą supa didžiuliai priemiesčiai, apstatyti individualiais namais, ir apie 50 snaudžiančių ugnikalnių kraterių.
Vilnietę Kristiną nustebino ypatinga didmiesčio atmosfera – ramu ir gera, niekas niekur neskuba ir nelenktyniauja tarpusavyje, o beveik kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus bendrauja su tavimi kaip artimiausias draugas.
Naujoji Zelandija – savotiška gamtos mėgėjų, ypač ornitologų, Meka, tačiau nereikia tikėtis, kad reti ir nykstantys gyvūnai turistams nuolat šmėžuos palei fotoaparato objektyvą. Keliaudamas per šalį greičiau pamatysi kolonistų atsivežtas avis ar karves, nei skuodžiantį besparnį kivį. Taigi tie, kurie svajoja akis paganyti į paukščius – takašes sultonvištes (takahe), tilvikus, kivius, kurių vardu išdidžiai save vadina ir vietiniai gyventojai, turėtų pirkti turus iš vietinių agentūrų. Trijų dienų kelionė pėsčiomis po kalnus, stebint paukščius ir susipažįstant su augmenija, kainuoja apie 1650 Lt. Na, o istorijos ir egzotiškų kultūrų gerbėjai nepraleis progos iš arti patyrinėti meniškas maorių tatuiruotes.
Basi tatuiruoti kariai
Dauguma maorių, kurių vos neištiko išnykusių milžiniškų stručių moa likimas, gyvena Šiaurės saloje, visiškai integravęsi į visuomenę, ir nė kiek neprimena tų agresyvių genčių, gąsdinusių pirmuosius europiečius tyrinėtojus, atklydusius į salas. Priminsime, kad pirmieji į salas atplaukė išeiviai iš Polinezijos, vėliau didžiulėmis valtimis atsibastė maoriai. Šie saloms davė poetišką pavadinimą – Aotearoa, Ilgo balto debesies žemė.
Pirmasis europietis, įkėlęs koją į maorių žemę, buvo olandas Abelis Tasmanas, kuris naujai atrastą žemę iš pagarbos ar iš nostalgijos savo tėvynei pavadino Nyderlandų provincijos vardu – Zeeland. Na, o beveik po šimto metų anglų jūrininkas ir tyrinėtojas Jamesas Cookas salas paskelbė Anglijos valda. Taip prasidėjo Naujosios Zelandijos kolonizavimo istorija. Maorių gentys kolonistams priešinosi beveik iki XIX a., kol buvo pasirašyta Vaitangio sutartis, kad Naujoji Zelandija tampa Jungtinės Karalystės kolonija, o maorių gentys išsaugo savo žemes. Tačiau žemės buvo ir toliau atiminėjamos.
Nors ir buvo užkariauti, maoriai išsaugojo ir savo kalbą, ir dalį tradicijų. “Maoriai labai malonūs ir draugiški žmonės, tačiau vyrai ir dabar savo tatuiruotėmis stengiasi pabrėžti, kad jie – kariai”, – sako Rolandas.
Daugelis maorių vyrų, vos tik sulaukę paauglystės, įspūdingomis tatuiruotėmis pasipuošia veidą. Maoriai iš minios išsiskiria ne tik savo ornamentuotais veidais – jie aukšti, stambūs, tamsios odos ir basi. Net rudenį, smarkiai atvėsus orams, visur, net miesto centre, žingsniuoja be batų.
Su maorių kultūra neblogai galima susipažinti Oklando ar Velingtonomuziejuose, tačiau, pasak Rolando, geriausia užsukti į Maorių meno ir amatų institutą, esantį Rotorua, kuriame galima pasigrožėti meno dirbiniais, puošniomis dievybių statulomis, nacionaliniais kostiumais ir šokiais. Tiesiog būtina stabtelėti prie maorių valčių: siaurą iki 25 metrų ilgio valtį darniai irkluodvo apie 90 vyrų, plaukimo ritmą derindami šūksniais ir dainomis.
Visiems atvykėliams nemažą įspūdį padaro hakos šokis, kurį dažniausiai galima pamatyti prieš regbio rungtynes. Beje, haka šokama ir kai į Naująją Zelandiją atvyksta aukšto rango užsienio pareigūnai. Per įvairias ceremonijas vis dar naudojamas senasis maorių pasisveikinimas – susiliečiant nosimis bei kakta ir taip tarsi parodant pasitikėjimą kitu asmeniu.
Kad ir kiek keliautum po Naujają Zelandiją, pusę metų ar dvi savaites, namo parsiveši, tai kas svarbiausia – įspūdingos šalies ir draugiškų žmonių prisiminimą. O ko daugiau reikia?
Loading ...