Černobylio tragedijos 25-erių metų sukaktis praėjusią savaitę minėta sklindant radiacijai iš cunamio suniokotos Fukušimos atominės elektrinės. Ar žmonijai apskritai nereikėtų atsisakyti branduolinės energetikos? Tokių diskusijų ir protesto akcijų banga ritasi per didžiąją dalį pasaulio.

Lietuvoje toks klausimas, galima sakyti, trigubai aktualesnis, nes ne tik pačioje Lietuvoje, bet ir prie pat jos sienos per artimiausią dešimtmetį turėtų iškilti trys atominės elektrinės (AE). Ar tikrai nėra alternatyvos atominei energijai? Ar Lietuvai reikia savos atominės? Kokios garantijos, kad Baltarusijoje ir Kaliningrade žadamos statyti elektrinės atitiks saugumo standartus?

Apie tai kalbamės su Vienoje dirbančiu Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ir kitų tarptautinių šios srities organizacijų konsultantu branduolinės energetikos saugumo klausimais gamtos mokslų daktaru Povilu Vaišniu, daug metų dirbusiu TATENA, Europos Komisijos Energetikos institute, buvusiu pirmuoju Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos vadovu.

P.V.: Atominė energetika niekada nebuvo laikoma pačiu geriausiu energijos išgavimo būdu – tai tik vienas iš energijos šaltinių. Tačiau jį ignoruoti būtų beprasmiška, juo labiau kad energijos poreikis didėja, o atominės energetikos resursai didesni nei kitų energijos šaltinių. Gamta mums davė vandenį, naftą, dujas, ir mes jas naudojame. Gamta padovanojo ir uraną, tad kodėl negalime jo panaudoti elektros energijai išgauti? Kitas dalykas, kad ne visuomet mokame saugiai naudotis šia gamtos dovana. Tačiau atominė energetika įrodė, kad tai įmanoma. O kiekviena tokia nelaimė kaip Černobylyje ar Fukušimoje, nepaisant neigiamo poveikio, kurį tenka žmonijai iškęsti, duoda pamokų ir stimulą tobulinti atominę energetiką.

VEIDAS: Ar tiesa, kad TATENA dar prieš dvejus metus įspėjo Japoniją dėl Fukušimos jėgainės reaktoriaus saugumo stygiaus?

P.V.: Atominė energetika išmoko apsiginti nuo žemės drebėjimų, ir net Fukušimos atvejis tai įrodė, nes visi reaktoriai buvo sustabdyti tam skirtais įrenginiais. Tad nesakyčiau, kad Japonija nereagavo į TATENOS pastabas dėl žemės drebėjimo pavojaus. Vis dėlto tenka pripažinti, kad tokio galingo dviejų gamtos reiškinių derinio – žemės drebėjimo ir cunamio galimybė iki galo neįvertinta. Nelaimės pamoka – reikia dar atidžiau žiūrėti, kur statyti tokius objektus. Tiesa, Japonijoje sunku pastatyti branduolinę elektrinę ne prie vandenyno, nes kitur nėra vandens šaltinių jai aušinti.

VEIDAS: Tačiau ar TATENA turi galių priversti kurią nors šalį laikytis saugumo reikalavimų? Pavyzdžiui, Rusiją ir Baltarusiją, kurios ketina Lietuvos pašonėje statyti po branduolinę jėgainę?

P.V.: TATENA nėra ta organizacija, kuri gali ką nors priversti. Tačiau prie jos prisijungusios per 130 šalių, tarp kurių Rusija ir Baltarusija, prisiėmė įsipareigojimus vadovautis TATENOS rekomendacijomis. Rusija tai daro, o Baltarusija, jei statys atominę jėgainę, taps branduolinės visuomenės, įskaitant TATENĄ, dėmesio objektu. Visas procesas, pradedant nuo projekto, aikštelės pasirinkimo, bus dėmesingai analizuojamas.

VEIDAS: Tačiau baltarusiai jau pasirinko aikštelę, o ji – 30 km nuo Lietuvos sostinės. Kaip tai vertina tarptautinė branduolinė visuomenė?

P.V.: Baltarusija – suvereni valstybė, ir aikštelėspasirinkimas yra nacionalinis klausimas. Tačiau TATENA tikrai vertins, ar buvo laikomasi visų jos rekomendacijų. Suprantu Lietuvos žmonių nerimą, bet jei reikalavimų bus laikomasi, rizikos neturėtų kilti.

VEIDAS: Ar riziką didina tai, kad jėgainę aušinti pasirinkta tekančiu vandeniu – Nerimi, kuri teka būtent į Lietuvą?

P.V.: Tai nėra problema nei radioaktyvumo, nei kokiu kitu atžvilgiu.

VEIDAS: Bet ar galima sakyti, kad Rusija laikosi įsipareigojimų, jei, kaip skelbta, po Černobylio atominės avarijos žadėta uždaryti penkiolika seno modelio reaktorių, tačiau neuždaryta nė vieno?

P.V.: Negirdėjau, kad Rusija būtų prisiėmusi tokių įsipareigojimų. Rusija pripažino, kad senos kartos RBMK tipo reaktoriai nevisiškai atitinka tarptautinius saugumo reikalavimus, įsipareigojo juos modernizuoti ir skyrė didžiules lėšas Smolensko, Kursko, Leningrado AE saugumui didinti. Tas pat ir netgi daug geriau buvo padaryta ir Ignalinos AE. Mano manymu, tai buvo pati saugiausia tokio tipo tuo metu eksploatuota atominė.

VEIDAS: Tai Lietuva padarė klaidą pasiduodama spaudimui įsipareigoti uždaryti Ignalinos atominę?

P.V.: Iš techninės pusės nebuvo jokių prielaidų ją uždaryti. Ji galėjo būti saugiai eksploatuojama dar maždaug 15 metų, iki kokių 2020-ųjų tai tikrai. Tai buvo politinis klausimas. Lietuva prisiėmė politinį įsipareigojimą ir jį įvykdė.

VEIDAS: Tai kodėl, Jūsų manymu, ES spaudė mažą šalį prisiimti žalingą jos ekonomikai įsipareigojimą?

P.V.: Mano manymu, politinius sprendimus būtų tikslinga priimti po to, kai padaromos techninės išvados. Politinis sprendimas dėl Ignalinos buvo priimtas aukštu politiniu lygiu ir bet kokios techninės analizės rezultatai neturėjo reikšmės. Lietuvai teko paklusti politinei ES valiai, nes ji norėjo tapti Europos politinės bendrijos nare. O Rusija, kaip suvereni šalis, nutarė neuždaryti AE, bet taip pat įdiegė saugumo gerinimo priemonių.

VEIDAS: Pasak premjero Andriaus Kubiliaus, gali būti priimtas susitarimas, kad ES šalys nepirks elektros energijos, pagamintos nesaugiose AE, ir taip privers rusus ir baltarusius paisyti saugumo reikalavimų. Ar tai realu?

P.V.: Aišku, kad nerealu. Elektros skirstymo tinklai taip organizuoti, kad neįmanoma atskirti, kur saugiai pagaminta elektros energija, o kur ne, ir kuri iš kur.

VEIDAS: Jūsų žiniomis, ar vis dėlto yra koks šansas, kad Baltarusijoje ar Kaliningrade AE nebus statoma?

P.V.: Mano žiniomis, Kaliningrado Baltijos AE labai stipriai pasistūmėjusi, tad 80 proc., kad ji bus pastatyta. Baltarusijos AE statybą lems trys aspektai – techninis, politinis ir finansinis. Dėl techninio problemų nėra: Rusijos reaktoriai – ne pats blogiausias variantas. Dėl politinių problemų ne man spręsti, bet matome, kokia čia situacija tai su dujomis, tai su nafta, o dėl finansinių dalykų tarp šių šalių irgi yra kilę problemų. Tad, manyčiau, 50 proc. tikimybė, kad Baltarusijoje AE bus statoma, ir tiek pat – kad ne.

VEIDAS: O ar Lietuvai reikia atominės, jei šalia kur kas greičiau gali būti pastatytos kitos dvi?

P.V.: Jei Lietuvoje nebūtų AE infrastruktūros, sakyčiau, gal ir nereikia. Bet turėjome Ignalinos AE, vadinasi, buvome gana aukšto techninio lygio, nes atominėje energetikoje koncentruojasi visi geriausi techniniai laimėjimai, ir tai prarasti būtų apmaudu. Energetiniu požiūriu, taip apsidraustume, kad netapsime  priklausomi nuo kitų šalių dujų ir naftos. Taigi išvada – statyti AE Lietuvoje tikslinga. Tačiau dabar tikslingumas priklauso ir nuo šalia ketinamų statyti kitų dviejų progreso. Jei jos bus sparčiai statomos, Lietuvos šansai pastatyti AE, mano manymu, visą laiką mažės.

VEIDAS: Ar korėjiečiai, potencialūs naujosios AE strateginiai investuotojai, pabėgo dėl to, ar dėl politinio Rusijos spaudimo?

P.V.: Gal kai ko nežinau, bet, manyčiau, tai neturi nieko bendra su Rusijos politika. Korėjiečių interesas įsitvirtinti Europos branduolinės energetikos rinkoje akivaizdus, bet, mano nuomone, įsigilinę, kad aplinkui kur kas greičiau gali būti pastatytos dvi AE, jie atsisakė prisiimti finansinių įsipareigojimų. Yra ir daug kitokių problemų, susijusių su nacionaliniais Lietuvos įsipareigojimais.

VEIDAS: Leidžiate suprasti, kad joks protingas strateginis investuotojas nerizikuos savo milijardais?

P.V.: Mano manymu, tai iš tiesų didžiulė problema, ir ją sukūrė pati Lietuva, daugiau kaip penkerius metus kalbėdama apie naują AE, bet nesiimdama konkrečių veiksmų.

VEIDAS: O koks reaktorius naujajai Visagino AE būtų tinkamiausias?

P.V.: Manau, tinkamiausias būtų dabar statomų atominių elektrinių Suomijoje, Olkiluoto AE aikštelėje, ir Prancūzijoje, Flamanvilio AE aikštelėje, trečios kartos europinis, suslėgtu vandeniu aušinamas reaktorius. Kanadiečių reaktoriai būtų sudėtingesnis variantas, nes neturime darbo su tokiomis technologijomis patirties. Rusijos reaktoriai ne tokie ir blogi, bet čia jau politinės problemos – norime nuo Rusijos atsirišti, o ne susisieti.

VEIDAS: Kiek laiko reikia šiuolaikinei atominei pastatyti?

P.V.: Galima ir per penkerius metus.

VEIDAS: O gal Lietuvai labiau tiktų maža modulinio tipo AE?

P.V.: Tokio tipo reaktoriais prieš keliasdešimt metų domėtasi Vokietijoje, prieš keletą metų – Pietų Afrikoje. Tačiau atominės energetikos vystymasis nesiejamas su tokiomis jėgainėmis, kaip ir su mažo 50 megavatų galingumo. Tokio dydžio šaliai kaip Lietuva, manau, tinkamiausias vidutinio galingumo – 500–600 megavatų reaktorius.

VEIDAS: Ar dabar pasaulyje statomi 65 nauji branduoliniai reaktoriai – jau tik modernaus tipo, kai atsitikus avarijai patys atsivėsina dėl fizinių dėsnių?

P.V.: Atominiai reaktoriai skirstomi į pirmos–ketvirtos kartos. Suomijoje ir Prancūzijoje statomi trečios kartos – su aktyviomis ir pasyviomis saugos sistemomis, kai nutikus incidentui užtikrinamas stabilus ilgalaikis reaktoriaus aušinimas. Fukušimoje tai priklausė nuo dyzelinių generatorių, o jie buvo užlieti, todėl buvo prarasta galimybė reaktorius aušinti.

VEIDAS: Paskutinis klausimas: kada grįšite į Lietuvą ir čia pasidalysite savo didžiule patirtimi?

P.V.: Pats jaučiu diskomfortą, kad, sukaupęs gana didelę patirtį tarptautiniu mastu, dirbu pasaulinei energetikai, kitoms šalims, bet ne Lietuvai. Tačiau bendraudamas su asmenimis, kurie Lietuvoje užsiima šiomis problemomis, susidariau nuomonę, kad čia mano patirtis nereikalinga. Gal, kaip sakoma, savam krašte pranašu nebūsi.