Dauguma šalies gyventojų mano, kad Lietuvos švietimo sistemai reikia pokyčių. Kadangi senieji tradiciniai metodai neveikia, ieškoma naujų būdų, kaip spręsti įsisenėjusias problemas. Nemažai jų pasiūlė ką tik vykęs renginys “Reikšmingų pokalbių menas švietimo srityje”.

Kaip drauge galime sukurti tokią švietimo sistemą, apie kokią visi svajojame? Atsakyti į tokį klausimą bandė vasario 11–15 dienomis Lietuvoje, Glitiškėse, susirinkę įvairių švietimo sektorių atstovai iš vienuolikos šalių, pasitelkdami reikšmingų pokalbių meno (dalyvaujančiosios lyderystės) metodus. Švietimo ir mokslo ministerijos, savivaldybių švietimo skyrių atstovai, mokyklų direktoriai, mokytojai, moksleiviai, nevyriausybinių organizacijų atstovai stengėsi rasti bendrą kalbą ir padėti pamatus konstruktyviam bendradarbiavimui tobulinant šalies švietimo sistemą.

Pokalbiai apie švietimą iš esmės

Reikšmingų pokalbių menas – tai požiūris į lyderystę, grindžiamas asmeninės patirties, dialogo, tarpusavio pagalbos ir bendro vizijų kūrimo pasitelkimu siekiant sisteminių pokyčių. Tai pasaulyje sparčiai populiarėjanti ir itin efektyvi metodika, padedanti išplėtoti saviorganizacijos potencialą, grindžiant jį kolektyvine išmintimi. Paprasčiau tariant, jei į vieną vietą susirenka kad ir kardinaliai skirtingai mąstantys žmonės, jie vis tiek gali atrasti juos siejančių dalykų, nuo kurių ir gali prasidėti konstruktyvus bendradarbiavimas, o dalijimasis gerąja patirtimi padeda mokytis vieniems iš kitų ir pasiekti geresnių rezultatų.
Ši universali metodika atsirado kaip atsakas į gana menką tradicinių mokymosi būdų efektyvumą. Reikšmingų pokalbių meno metodologijos pradininkui ir dalyvaujančiosios lyderystės, švietimo atnaujinimo bei tvaraus verslo sričių novatoriui danui Toke’i P.Molleriui, tuomet jau apie ketvirtį amžiaus dirbusiam mokslinių ir probleminių konferencijų organizatoriumi, kėlė nerimą, kad jose, panašiai kaip ir klasėse, dalyvaujantieji gauna kur kas mažiau vertės, nei galėtų, tad jis po truputį pradėjo eksperimentuoti su skirtingais mokymosi būdais.
„Sau ir kitiems žmonėms iškėliau tikslą išsiaiškinti, kaip būtų galima mokytis kitaip, kad visi daugiau išmoktume. Pradėjau eksperimentuoti su skirtingais renginių organizavimo formatais, galiausiai būtent šitaip mums pavyko labiausiai sužadinti kolektyvinį intelektą ir tapti protingesniems. Kartu ėmėme geriau vieni kitus pažinti, užsimezgė pasitikėjimas, draugystė, o tai palengvino bendrą darbą“, – praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio vidurį prisimena T.P.Molleris.
Dabar ši metodika iš eksperimento virto plačiai pripažįstamu įvairaus pobūdžio susibūrimų rengimo būdu. Ne veltui jos praktikus padėti spręsti sudėtingų klausimų kviečiasi ne tik įvairios organizacijos ar įmonės, bet ir šalių vyriausybės.
„Aš tai vadinčiau menu sukurti palankią erdvę, kurioje gali vykti pokalbiai apie tai, kas mums visiems iš tikrųjų rūpi, ir kurioje galime išsiaiškinti tai, kas tarp mūsų bendra ir kur link norime keliauti”, – apibendrina renginio sumanytojas ir vienas organizatorių Aurimas Ražanauskas.
Tai iliustruojančiais įspūdžiais dalijosi ir viena renginyje dalyvavusių mokinių Indrė Pruckutė. Ji džiaugiasi, kad čia mokiniams pagaliau pavyko iš esmės padiskutuoti su mokytojais, ir šie iš tikrųjų klausėsi. Mokyklose mokytojai spręsdami problemas labai retai kreipia dėmesį į mokinių nuomonę. O šiame renginyje mokiniai tiek mokytojams, tiek Švietimo ir mokslo ministerijos atstovams galėjo tiesiai šviesiai pasakyti, kas yra negerai ir ką reikėtų keisti.
Beje, tai pirmas tokio masto remiantis šia metodologija organizuotas švietimo renginys pasaulyje. Apibendrinant galima teigti, kad jis turi du pagrindinius uždavinius: suburti švietimo lyderių bendruomenę, iš kurios išaugtų bendros švietimo iniciatyvos, bei perkelti efektyvias šios metodikos mokymosi technikas į klases, nes tai ne tik padėtų efektyviau mokytis, bet ir stiprintų mokyklų bendruomenes.
„Juk jei randama bendraminčių, dažnai įsisuka saviorganizaciniai mechanizmai. Tai gerai, nes Lietuvoje didžioji dalis švietimo iniciatyvų priklauso nuo nedidelės grupės “raktinių” žmonių, o tai yra rizikinga. Būtina sukurti platesnę tam tikro tikslo siekiančią bendruomenę, nes be to greitai bus išsikvėpta. O toks renginys rodo: kadangi visi iš esmės norime to paties, tai kodėl mums nedirbti kartu“, – dėsto vienas organizatorių Rygaudas Guogis.
Tai padėtų spręsti ir dar vieną problemą: nors Lietuvoje švietimo iniciatyvų netrūksta, tačiau kai nėra stiprios švietimo bendruomenės, iniciatyvų organizatoriai dažnai vieni apie kitus tiesiog nieko nežino, tad nieko nuostabaus, kad projektai kartais dubliuojasi. Tokiuose renginiuose švietimo lyderiai gali atrasti vieni kitus ir pradėti bendradarbiauti.

Naujos mokymosi technikos – naujam požiūriui į švietimą

Ratas (angl. ~circle~), atvira erdvė (~open space~), teigiamo vertinimo tyrimas (~appreciative inquiry~), istorijų pasakojimas (~storytelling~), pasaulio kavinė (~world cafe~) – tai tik keletas „Art of Hosting“ technikų, kuriomis siūloma praturtinti tradicinį švietimą. Visos jos orientuotos į kritiškai mąstančių, kūrybingų ir kitiems neabejingų jaunuolių ugdymą bei besimokančiųjų bendruomenių stiprinimą, taip įgalinant jas siekti aukštesnių rezultatų. Šių dirbtuvių dalyviai apie visas jas sužinojo, išbandė arba net patys panaudojo mokydami kitus, kad vėliau mokėtų tai panaudoti savose bendruomenėse.
Pasak keturiasdešimtmetį švietimo srityje dirbančios Lauros Weisel, šios technikos naudingos tuo, kad mokymąsi padaro aktyvų, o besimokantieji kur kas labiau įsitraukia į mokslą. Tai vadinama dalyvaujančiuoju mokymusi (~participatory learning~), kuris sustiprina natūralaus išmokimo procesą ir daro jį efektyvesnį.
„Išmokimas vyksta tarp dviejų ausų, tai nevyksta knygose, nevyksta mokytojui kalbant prieš klasę, – sako L.Weisel. – Turiu daug pavyzdžių, kad šias metodologijas nesunku pritaikyti klasėse. Tarkime, pasaulio kavinė – puikus būdas vaikams mokytis net matematikos.“
Orientacija į bendrą ir aktyvų mokymąsi leidžia vaikams dalytis savo žiniomis ir mokyti vieniems kitus. Jei mokiniai ko nors nedrįsta paklausti mokytojo ar pasakyti kitokios nuomonės, tai jie išdrįs pasakyti klasės draugams, o tada prasidės aiškinimosi metas. „Mūsų tyrimas parodė, kad bendramokslių mokymas iš tikrųjų yra gilesnis ir konstruktyvesnis“, – apibendrina edukologė.
„Aš visom keturiom už, kad tai būtų taikoma ir plistų, bet visuotinumo tam nematau. Nė nemanau, kad to reikia siekti. Reikšmingų pokalbių meną matau ne kaip patį tikslą, bet kaip vieną gerų priemonių tikriesiems tikslams pasiekti, – įsitikinęs ŠMM Strateginio planavimo ir analizės skyriaus vedėjas Ričardas Ališauskas. – Ir nereikia, kad kas nors iš išorės integruotų šiuos metodus. Man patinka, kaip tai vyksta dabar, – smalsumo ir savanoriškumo pagrindu.“