Naują Vyriausybę formuojantys socialdemokratai netrukus turės atskleisti ir ateinančių ketverių metų ekonominės politikos kryptį. Rinkimų programa bei šios partijos ideologija sufleruoja, kad pagrindinis naujosios Vyriausybės tikslas turėtų būti socialinės atskirties mažinimas.

Pasaulyje šiuo metu daug dėmesio sulaukia taupymo ir skatinimo dilema. Laužomos ietys siekiant rasti geriausią sprendimą, ar valstybių prioritetas turėtų būti taupymas ir valstybės finansų subalansavimas, ar ekonomikos skatinimas fiskalinėmis priemonėmis ir biudžeto deficito bei skolos didinimas. Prieš savaitę Lietuvoje viešėjęs garsus ekonomistas Richardas C.Koo pasiūlė „paprastą“ receptą šiai dilemai spręsti: jei privatus sektorius savo finansinius įsipareigojimus mažina, šį augimą slopinantį procesą turi atsverti valstybinis sektorius.
Galima sutikti su argumentu, kad šiuo metu dauguma išsivysčiusių valstybių susiduria su neišnaudojamo ekonomikos potencialo ir didėjančio nedarbo problema, todėl valstybės fiskalinis stimuliavimas yra svarbus. Tačiau kyla natūrali abejonė, ar toks periodinis skolos didinimo estafetės perdavimas iš privataus sektoriaus į viešąjį (ir atgal) užtikrina ilgalaikį tvarų augimą ir kur yra tokios bendros šalies skolos didėjimo ribos.
Šios R.C.Koo įžvalgos Lietuvai padarė meškos paslaugą, nes kai kurie politikai suskubo jomis remdamiesi svarstyti, ar nereikėtų ir Lietuvai imtis „fiskalinio skatinimo“ ir didinti valstybės išlaidas bei biudžeto deficitą. Deja, tokie samprotavimai ignoruoja faktą, kad Lietuvos galimybės skolintis už mažas palūkanas yra labai ribotos, o atsisakius fiskalinės drausmės ir padidinus biudžeto deficitą skolinimosi kaina, taip pat ir išlaidos palūkanoms biudžete dar labiau padidėtų. Dar blogiau – ignoruojama tai, kad Lietuvai fiskalinio skatinimo paprasčiausiai nereikia, tą galiausiai pripažino ir R.C.Koo.
Lietuvos BVP augimas pastaruoju metu yra vienas sparčiausių ES, o pagal nedarbo lygio mažėjimą ir naujų darbo vietų kūrimą atsiliekame tik nuo Estijos. Be to, Lietuvos įmonės ir gyventojai – vieni mažiausiai pasiskolinusių Europoje, todėl, priešingai nei daugelyje kitų valstybių, jų nelaukia ilgas skolų mažinimo laikotarpis. Nors įmonių ir gyventojų skolinimasis išlieka vangus, teigiamas tendencijas signalizuoja nustojęs trauktis įmonių paskolų portfelis. Taigi visą dėmesį naujoji Vyriausybė gali sutelkti ne į neegzistuojantį poreikį skatinti ekonomiką didinant fiskalinį deficitą, o į augimą skatinančias struktūrines reformas ir socialinės atskirties mažinimą.
Deja, socialinė atskirtis ir jos mažinimo būdai Lietuvoje dažniausiai suvokiami per siaurai ir net primityviai. Socialinė atskirtis mokslinėje literatūroje apibrėžiama kaip procesas arba būsena, kai atskiri individai ar ištisos bendruomenės turi nevienodas teises, galimybes ir išteklius, pavyzdžiui, būstą, užimtumą, sveikatos apsaugą. Pagal šį apibrėžimą matome, kad Lietuvos Konstitucija ir kiti įstatymai užtikrina daugumą pamatinių gyventojų teisių ir galimybių: nemokamą pradinį, vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą (net po aukštojo mokslo reformos aukštosiose mokyklose maždaug pusė geriausiai besimokančiųjų studijuoja nemokamai), sveikatos apsaugą, teisę balsuoti ir laisvai reikšti savo nuomonę, apsaugą nuo rasinės, lytinės, religinės ar kitokios diskriminacijos.
Pagrindinis ir galbūt net vienintelis socialinę atskirtį sukuriantis veiksnys yra materialinio nepritekliaus lygis. Laikoma, kad žmogus susiduria su materialiniu nepritekliumi, jei negali sau leisti bent keturių iš devynių šių prekių ir paslaugų: laiku mokėti nuomą ir mokesčius, palaikyti namuose adekvačią šilumą, susitvarkyti su netikėtomis išlaidomis, valgyti mėsą arba žuvį kas antrą dieną, savaitę atostogauti ne namie, turėti automobilį, skalbimo mašiną, televizorių ir telefoną. Eurostato duomenimis, Lietuvoje pagal šį apibrėžimą 33,4 proc., arba vienas iš trijų gyventojų, gyvena patirdamas skurdą.
Kitas svarbus rodiklis – nuolatinis gyvenimas prie skurdo ribos, kuri apibrėžiama kaip 60 proc. vidutinių pajamų. Šis rodiklis parodo, kokia dalis šalies gyventojų bent dvejus metus per pastaruosius triejus metus gavo mažesnes nei 60 proc. vidutinių pajamų. Eurostato duomenimis, Lietuvoje tik 7,6 proc. gyventojų yra prie nuolatinės skurdo ribos – mažiau nei Suomijoje, Olandijoje ar Vokietijoje!
Tai nėra nesusipratimas – tiesiog skurdo ribos apibrėžimas rodo, jog labai daug Lietuvos gyventojų gauna pajamas, artimas vidutinėms, tačiau pačios vidutinės pajamos yra per mažos, kad užtikrintų materialinę gerovę. Todėl dėmesys turi būti sutelktas į struktūrines reformas, įgalinančias darbo našumo ir darbo užmokesčio didėjimą ir, svarbiausia, mokesčių naštos darbo užmokesčiui mažinimą. Kitaip sakant, Lietuvos problema yra ne per mažos minimalios pajamos, o neadekvačios vidutinės pajamos.
Dar viena klaida – socialinė atskirtis tapatinama su pajamų nelygybe. Pajamų nelygybė savaime nėra neigiamas reiškinys. Natūralu, kad skirtingas pastangas ir laiko bei finansines išlaidas savo išsilavinimui skyrusiems žmonėms vėliau už tai turi būti skirtingai kompensuojama, nes skirsis jų darbe sukuriama pridėtinė vertė. Jei rezultatas neatitiktų pastangų (karčios būtų ir mokslo šaknys, ir vaisiai), liktų daug mažiau motyvacijos stengtis ir tobulėti. Marksistinis šūkis „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“ tapo vienu pagrindinių komunistinės ideologijos ir visuomenės pamatinių blokų, o vėliau ir jos žlugimo priežastimi. Norisi tikėtis, kad šios ideologijos atmainos žlugo kartu su Sovietų Sąjunga ir Lietuvoje nebus gaivinamos.
Pajamų nelygybę galima ir reikia mažinti kovojant su korupcija ir neteisėtu praturtėjimu. Pastaruoju metu tokių atvejų išaiškinta ne vienas ir ne du, tačiau nerasta galimybių pareikalauti už tai atsakomybės. Taip pat reikia naikinti tokias mokesčių lengvatas ir išimtis, kuriomis naudojasi dideles pajamas gaunantys arba daug turto turintys gyventojai.
Svarbu sutelkti dėmesį ne į mažiausias pajamas gaunančių šalies gyventojų padėties stiprinimą, kitaip tariant, ne sukurti daugiau komforto ir pasitenkinimo likti tokiame socialiniame ir ekonominiame sluoksnyje, o suteikti jiems galimybių tapti vidurine klase. Nieko negali būti blogiau, nei žmogaus pasitenkinimas minimaliu mėnesiniu atlyginimu arba socialine pašalpa ir kompensacija už šildymą. Vilties ir noro praradimas tapti vidurinės klasės atstovu yra tikroji socialinė atskirtis, kuriai reikia skirti daugiausiai dėmesio. Socialdemokratams rinkėjai suteikė galimybę įgyvendinti jų ideologines nuostatas, tačiau klaidingas problemų ir jų priežasčių interpretavimas bei netinkamų instrumentų parinkimas gali jas ir pagilinti.

Nieko negali būti blogiau, nei žmogaus pasitenkinimas minimaliu mėnesiniu atlyginimu arba socialine pašalpa ir kompensacija už šildymą.