Neketinu atvertinėti tautiečių į islamą ar budizmą, bet noriu priminti, kad vis dar garbiname ir kitokius „šventuosius“ – tuos, kurie turi pavardes ir gyvena tarp mūsų. Tačiau kažkodėl jie lietuvių sudvasinami, sutinkami ar išlydimi su gėlėmis, apie juos kuriamos istorijos, jų žodžiai (beje, neretai vargu ar išaugę iš vidurinės mokyklos išsilavinimo lygio) išklausomi lyg Šventojo Rašto ištraukos, o jų elgesys, nors dažnai ir peržengiantis elementaraus nekultūringumo ribą, vertinamas atlaidžiai, lyg mažo vaikelio paišdykavimas.
Neabejoju, kad supratote, jog kalbu apie antrąją, o ne vienam tautiečiui ir pirmąją religiją, – krepšinį. Po praėjusios olimpiados linksniuojamą ne tik nusivylusių garbintojų, bet ir kitų olimpiečių, kurių varganos treniruočių sąlygos vargu bau galėjo leisti tikėtis ne tik kad pakilimo į pasaulinį sporto elitą, bet ir patekimo į olimpines žaidynes apskritai. Ir tik čempionų medaliai pagaliau atvėrė burnas ir jiems, o mums teko išgirsti ne aimanas, bet ir piktų žodžių sporto valdžiai, kuri nuolat virkaudama apie lėšų stoką dosniai maitino „šventuosius“ krepšininkus, kitas sporto šakas kartais apskritai palikdama jų pačių globai ir puoselėjimui.
Ne, nesirengiu pliekti Lietuvos krepšinio rinktinės už blankų žaidimą ar trenerių – už prastą vadovavimą bei aiškiai matomą psichologinio pasirengimo stoką, nes tą padarė kiti. Be to, nesu tikras, ar galima pulti komandą, kuri žaidė taip, kaip sugebėjo. Manau, mums jau laikas suvokti, kad turime vidutinę rinktinę su vidutiniais žaidėjais, kurie, nors ir žaisdami stipriuose klubuose, niekada netapo jų lyderiais, o jų blykstelėjimo įvairiose varžybose užtekdavo vos vienoms rungtynėms. Ir baikime iš jų kurti stabus ir melstis lyg Olimpo dievams.
Mane labiau domina psichologinis tokios padėties aspektas, kuris aiškiai lemia ne vien mūsų, sirgalių, nuotaikas, bet ir pačių sportininkų atsidavimą kovai bei pergalei. Ir čia negaliu neįžvelgti gana prieštaringos situacijos, neleidžiančios bent jau krepšininkams išsaugoti stabilumo ir jaustis saugiai varžybų aikštelėje. O tai yra tas pats garbinimas, nuo kurio ir pradėjau savo istoriją.
Visi puikiai žino paprastą tiesą: nuo genialumo iki beprotybės – vos vienas žingsnis. O psichikos specialistai žino ir kitą, labai panašią aksiomą: idealizavimas ir nuvertinimas visuomet žengia greta. Deja, šią tiesą pamiršta ar tiesiog nepajėgia jos įžvelgti paprasti žmonės, kurie lengvai įsitraukia į sūpuoklių žaidimą: jei komanda laimi, jos nariai sudievinami, jei pralaimi – tampa nevykėliais, „lūzeriais“ ar dar kokiais pragaro gyventojais. Toks nestabilumas sukuria nestabilią situaciją ir pačių sportininkų galvose, jie nebepajėgia priimti elementarios tiesos, kad pergalės nėra žygdarbiai, o neretai sėkmės rezultatas, ir jie turi teisę pralaimėti. Tada ir einama į aikštelę drebančiomis rankomis, nes pralaimėti draudžiama, o sėkmės gali ir nebūti. Kaip kitaip galėjo jaustis mūsų krepšininkai, jei ne vien iš eilinių sirgalių, bet ir specialistų buvo galima išgirsti, kad turime dar vieną „svajonių komandą“.
Dar siaubingiau turėjo jaustis treneriai, kurie po pernai liūdnokai pasibaigusio Europos čempionato (ir dar namie!) nebeturėjo kito pasirinkimo, tik žūtbūt gauti bet kokios spalvos medalį olimpinėse žaidynėse. Ir blaškėsi jie ne mažiau nei patys krepšininkai. Jau ką reiškė vien parodytos „uždegančios“ trenerių kalbos rūbinėje prieš rungtynes? Kažkas tokio, lyg sovietams pralaimint vieną kovą po kitos per Antrąjį pasaulinį karą: „Už mūsų – Maskva!“ Ar kas nors susimąstė, kad toks „įkvėpimas“ sportininkui nesąmoningai sukelia didžiulę įtampą, nes ant jo pečių „susodina“ tris milijonus į pakaušį kvėpuojančių tautiečių. Tautiečių, kurie šiandien alpsta iš laimės, o rytoj gali ir nulinčiuoti…
O pažiūrėkime, kas įvyko, kai mūsiškiai žaidė su amerikiečiais, kurių niekas nereikalavo įveikti. Nebuvo nei įtampos, nei nuovargio, o žaidimas klostėsi lyg iš natų. Ir nereikia verkti, kad pralaimėjome, – vidutiniokai „pastatė į vietą“ žvaigždes! Ir ar ne tai nutiko su mūsų sportininkais, kurie laimėjo olimpinėse žaidynėse? Kas reikalavo aukso iš L.Asadauskaitės ar R.Meilutytės? O kas, priešingai, nereikalavo medalio iš A.Skujytės, S.Krupeckaitės ar V.Aleknos?
Taigi ambivalencija, kurios viename poliuje yra garbė, o kitame – nuvertinimas, žeidžia visus: ir sportininkus, ir tuos, kurie tą ambivalenciją kuria. Ačiū Dievui, kad kitų nei krepšinis sporto šakų atstovams, nors ir pripažintoms žvaigždėms, paminklų niekas nestato. Jie tad ramiai gali pakelti nesėkmes ir laukti kitų kovų.
To nepasakysi apie krepšininkus. Įtikėjimas savo išskirtinumu tampa gynyba prieš minėtą ambivalenciją ir baimę pralaimėti. Todėl ir nutinka, kad vienas girtas voliojasi ant suoliuko kavinėje, kitas, ne mažiau apsvaigęs, pajūryje nusisamdo gatvės muzikantus ir šlaistosi po barus, o trečias arogantiškai pareiškia, jog mes jam turėtume būti dėkingi, kad jis apskritai vasaras Lietuvai „aukoja“, mat už tai niekas nemoka…
Ir kaip nesijausti išskirtiniam, kai net šalies premjeras arogantiškai pareiškia futbolo sirgaliams, prašantiems paremti naujo stadiono statybą (ar ne mūsų šalies gėda jo neturėti?), kad pirmiausia te futbolininkai „atveža“ į šalį grandų, o po to reikalauja… Bet gal priešingai: kai turėsime stadioną, gal ir grandai važiuos? O kur dabar juos kviesime – į „bulvių lauką“ (kaip kad ispanai pavadino reprezentacinį Kauno stadioną)? Man premjero vietoje būtų gėda taip kalbėti, nes, pirma, jis arklį balnoja paskui vežimą, antra, parodo, kad yra tik su tais, kurie stipresni. Lyg paauglys, kuriam dar trūksta pasitikėjimo savimi, tai ir šliejasi prie stipresniųjų. Primityvoka, ar ne?
Na, o tie, kuriems nereikia kovoti su „dieviškąja ambivalencija“, kantriai dirba ir pasiekia rezultatų. Mat jiems nereikia laimėti bet kokia kaina ir jaustis išskirtiniams, kad paskui nebūtų sumalti į miltus, jei nepasiseks. Ir jie nemano, kad aukojasi Lietuvai negaudami už tai pinigų vasarą, nes jiems apskritai niekas nemoka. Ir jie džiaugiasi, kad gali jaustis lietuviais net ir tada, kai prigimtis sako ką kita, o Rusija pasirengusi pakloti nemenką sumą už perėjimą į jos sportininkų gretas, nors treniruotis tenka metaliniuose garažuose kažkur prie Visagino… Ir telieka tik neteisybės kartėlis bei kantrus įvertinimo laukimas.
Tai gal metas keisti religiją, ponai? O gal ne keisti, bet apskritai atsisakyti jos ne vietoje? Visi mes žmonės ir mylėti turime visus vienodai, nes, deja, L.Kleiza niekuo ne geresnis už J.Šukliną, o dievų tarp jų nėra ir niekada nebuvo.

Laikas suvokti, kad turime vidutinę krepšinio rinktinę su vidutiniais žaidėjais. Baikime iš jų kurti stabus ir melstis lyg Olimpo dievams.