Kadangi Lietuva yra Europos Sąjungos narė, mums svarbiausia šioje bendrijoje nebūti labiausiai atsilikusiu kraštu, Sąjungos periferija.

Iš istorijos žinome, kad kiekvienai valstybei svarbiausia netapti paribio ar užribio teritorija, Dievo ir viso pasaulio užmirštu kraštu. Nes to pasekmės ypač liūdnos, o liūdniausios jos tų valstybių gyventojams. Tai akivaizdžiai iliustruoja tokių valstybių, kaip Mongolija, Albanija, Mianmaras ar nuo viso pasaulio atsiribojusi Šiaurės Korėja, pavyzdžiai.
Panašiai galima kalbėti ir apie mūsų valstybę. Žinoma, Lietuvą lyginti su Šiaurės Korėja būtų nonsensas, tačiau galime lygintis su kitomis valstybėmis, tarkime, Europos. O dar geriau – su Europos Sąjungos. Kadangi Lietuva yra Europos Sąjungos narė, mums svarbiausia šioje bendrijoje nebūti labiausiai atsilikusiu kraštu, Sąjungos periferija, provincija ar paribiu, nes tuomet iš tokios valstybės bėga protai, geriausi darbuotojai, tokios valstybės kratosi investuotojai, tad ji būna pasmerkta ilgai likti atsilikėle ir vegetuoti.
Ženklų, kad esame visai netoli tokios atsilikėlės statuso, tikrai daug, juk emigracija iš Lietuvos tebėra didžiulė, o užsienio investuotojai į mūsų kraštą užsuka ypač retai. Jei į Europos Sąjungą nebūtų priimtos Rumunija ir Bulgarija, šiandien mes Europoje būtume tuo, kuo Mongolija yra Azijoje. 2004-aisiais stodami į ES vylėmės, kad per dešimtmetį tris keturias valstybes, ES nares, tai jau tikrai pralenksime. Deja, nepralenkėme.
Tiesa, taip kalbėti būtų ne visai tikslu, nes kai kuriose srityse nebesame visiški atsilikėliai. Omenyje turiu mūsų išsilavinimą, informacinių technologijų sektorių, transporto sektorių, netgi žemės ūkį. Tačiau visuma vis tiek tebėra nykoka, nes pažangūs sektoriai vis dar sudaro mažumą atsilikusių sričių kontekste.
Bet juk mūsų valstybės valdžios vyrai ir moterys puikiai žino, kuriose srityse mes atsilikėliai. Ir galbūt galėtų dėti ypatingas pastangas, kad bent kokias tris sritis iš mūsų valstybės pažangos stabdžių paverstų pažangos akceleratoriais.
Po 23 metų kalbų apie energetinį Lietuvos savarankiškumą juk galėtume vieną kitą darbą ir realiai nuveikti. Arba žinodami, kad mūsų sveikatos apsaugos sistema įstrigusi kažkur 1997-uosiuose, juk galėtume ją nuo galvos pastatyti ant kojų ir sukurti net pavyzdinę sveikatos apsaugos sistemą. O kodėl gi ne? Ne šventieji puodus lipdo. Kažkada ir Singapūras, ir Taivanas, ir Pietų Korėja atrodė neįkvepiančiai, o kaip šios valstybės atrodo šiandien? Jų pažanga tiesiog pritrenkia. Bet juk kadaise jos taip pat pradėjo nuo mažų dalykų. Svarbu, kad jos turėjo tikslą.
Ir mums svarbu turėti tikslą. Jei turėtume tikslą, tarkime, pritraukti kuo daugiau užsienio investuotojų ir visi asmenys bei institucijos siektų Lietuvą paversti užsienio investuotojų rojumi, po ketverių penkerių metų mes tuo rojumi taptume. Tada ir bendrąja prasme mūsų valstybė nebeatrodytų atsilikėlė ar Europos paribio teritorija.
Jei šis tikslas per sunkus, kelkime kitokius, juk dabar neturime jokių. Nes tikslas kaip nors pakenčiamai papirmininkauti ES Tarybai nėra rimtas ir jis mūsų iš Europos Sąjungos autsaiderių į pažengusiųjų lygą tikrai neperkels.