Kol balsuoji už viską, už kažką tobulą, vientisą ir nedalomai teisingą, tol balsuoji už nieką arba už biurokratinę savivalę.

Ką tik gimę dariniai, užplūstantys areną prieš kiekvienus rinkimus, – jokia naujiena. Tad ir įvairiausi esą nepraminti keliai bei vadinamosios tautos sąžinės sąrašai, kurių sulaukiame likus vos porai mėnesių iki Seimo rinkimų, nestebina. Tiesą sakant, nei tie keliai nauji, nei ta moralinių autoritetų paieška tokia jau išskirtinė: kad ir kokia būtų šių darinių pasirodymo baigtis, galutinis politinių jėgų pasiskirstymas nepasikeis. Ir priežastis tikrai ne ta, kad vadinamosios sisteminės partijos, kokiu nors būdu pažeidusios demokratijos principus, nustums naujuosius atėjūnus nuo valdžios. Patinka tai kam ar ne, susiformavęs politinis Lietuvos mechanizmas yra demokratiškas ir tikrai kiekvienas šioje šalyje gali dėstyti savo tiesas, kartais net akivaizdžiai absurdiškas.
Raudos dėl to, kad senosios partijos esą susigrobė biudžeto pinigus, irgi nerimtos: anuo metu niekas Sąjūdžiui jokių pinigų rinkimams surengti nedavė, bet kai tauta tikėjo, tai ir pinigų, ir balsų buvo sočiai. Tačiau tada buvo vienas esminis dalykas, kurio su žiburiu nerasi dabar. Tas dalykas vadinasi bendras tikslas (tada nepriklausomybė), kurio kontūrus apibrėžia vertybės (tiesą sakant, jų turinį tada sudarė ne tiek atsakinga laisvė, kiek noras gyventi turtingiau ir daugiau vartoti) ir sąmoningai ar ne prisiimta ideologija.
Naivus tikėjimas, kad nepriklausomybė nuo kažko ir turtas jau savaime reiškia gerovę daugumai, buvo ta sąmonės būsena, kuri lengvai tapo vienos ideologijos grobiu. Mąstant, kad gėris yra viskas, kas priešinga sovietiniam ūkininkavimo modeliui, itin lengvai ir nekritiškai buvo priimta tuo metu JAV ir Didžiojoje Britanijoje išskirtinai populiari pasiūlos skatinimo (angl. supply-side) ideologija, šiek tiek suvelta su Miltono Friedmano masinei sąmonei pritaikytu „palengvintu“ variantu.
Taip masinė privatizacija, mažų vienodų mokesčių idėja, silpnas ūkio reguliavimas, verslo skatinimas, nevertinant to verslo skatinimo kainos bei galimų socialinių pasekmių, labai lengvai virto tuo didžiuoju „pasakojimu“, kuris tiesiog užvaldė Lietuvos žmonių galvas. Nors savaime kiekviena šių idėjų tam tikrame kontekste gali būti ir yra puiki, visas jų derinys, dar užvertas ant labai savotiškai suformuoto socialinio saugumo sampratos, vargu ar buvo geriausias galimas pasirinkimas.
Vyresni žmonės, matyt, neblogai prisimena tuomet labai populiarią mintį, kad tapę laisvi jau po kelerių metų gyvensime „kaip Švedijoje“. Masinėje sąmonėje tas „gyvensime kaip Švedijoje“ atrodė gana savotiškai. Prisimenu vieną inteligentišką garbaus amžiaus ponią, kuri apie 1990-uosius man su ašaromis akyse aiškino, kad vaistininkas Amerikoje uždirba po du tūkstančius dolerių per mėnesį, o va čia – tik apie pusantro šimto rublių (tuometiniu juodosios rinkos kursu – apie 450 dolerių). Oponuodama iš karto paminėjau skirtingas kainas (o kiek jiems kainuoja, tarkime, transportas?). Buvau nuginkluota piktai ir ironiškai: na, transportas nekainuoja, nes vaistininkas turi automobilį…
Primenu, čia tikra istorija, ir samprotauja žmogus, kuriam transporto išlaidos asocijuojasi su troleibuso bilietėliu. Būtų juokinga, jei nebūtų tikra ir, tiesą sakant, labai graudu. Beje, jau tada pastebėjau vieną dalyką: bemaž visi tuometiniai pašnekovai savo įsivaizdavimą apie gyvenimą Švedijoje pagrįsdavo amerikietiškais pavyzdžiais, ir tai dar kartą patvirtina, kaip iš esmės naiviai buvo suvokiama ta rinkos ekonomika, nematant daugybės jos konkrečių pavidalų, tačiau aiškiai išskiriant išorinius vartotojiškos gausos atributus.
Sovietinis žmogus buvo taip nutolęs nuo labai pragmatiško naudos ir sąnaudų skaičiavimo, kuris ir sudaro rinkos šerdį, kad iš esmės jis buvo savotiškas vaikas, galintis patikėti bet kokia pasaka apie gyvenimą, kur amžini nemokami pietūs, o stalai pasidengia vos panorėjus. Net išsilavinę ir šviesūs žmonės nemokėjo (ir gal nenorėjo…) matyti pilko pasaulio: arba viskas, arba nieko; arba tragiškai vargana buitis, arba pilnos parduotuvės visiems; arba neteisybė už kiekvieno kampo, arba teisingumas kiekvienam (vienu metu ir aukai, ir budeliui). Arba viskas juoda, ir staiga – viskas balta. Įsitvirtinęs toks vienmatis tolydus nestruktūrizuotas pasaulio vaizdas ir šiandien neleidžia mums žengti į priekį.
Kiekvienas priklausome tam tikrai gyventojų grupei. Esame vartotojai ir/arba gamintojai. Esame samdomi žmonės arba/ir darbdaviai. Esame tradicinių šeimos vertybių arba liberalesnių santykių šalininkai. Esame privataus arba viešojo sektoriaus žmonės. Esame kairesnių (socialdemokratinių, krikdeminių) arba dešinesnių (konservatoriškų, liberalių) pažiūrų. Visos čia paminėtos skirtys yra esminės ir neišvengiamos. Negali būti pasaulio, kuriame mąstoma tik dešiniu pusrutuliu, kaip nėra erdvės, kurioje viską lemia verslas (arba proletariatas, arba inteligentija, arba pinigai, arba kokios nors pačios „pačiausios“ vertybės).
Beje, šioje plotmėje labai keistai ir tragiškai skamba ir vadinamojo moralinio autoriteto paieškos, kurios (ypač jei, neduok Dieve, tas autoritetas – vis dar gyva persona) virsta diktatoriaus, kuriam galima būtų permesti asmeninę atsakomybę, paieškomis.
Mes (kiekvienas atskirai ir visi kartu) laimėsime rinkimus tik tada, kai, pirma, gana aiškiai žinosime, ko konkrečiai norime; antra, suprasime, kad mūsų pageidavimai turi būti atsverti ir suderinti su kitų, kitaip (bet ne neteisingai!) mąstančių žmonių norais; trečia, ne tuščiomis kalbomis ir nepasitenkinimu, o konkrečia veikla prisidėsime prie bendro gėrio kūrimo (iš pradžių tegul bent jau mokyklos tėvų komitete). Galiausiai, ketvirta, ir svarbiausia: laimėsime, kai nustosime ieškoti tų, kurie išspręs visas visų problemas.
Galite, žinoma, pasakyti, kad išdėstyti principai tėra idealus knygų graužikės, visai atitrūkusios nuo nuodėmingos žemės, šaukinys. Taip manyti ir taip sakyti, žinoma, galite (čia tikrai laisva demokratija…), tačiau kol nesuvoksime, kad egzistuoja per daugelį amžių nusistovėjusios visuomenės žaidimo, vardu demokratija, taisyklės, tol vis lipsime ant to paties grėblio. Visuomenė – skirtingų interesų, taigi skirtingų įsitikinimų, siekių, tad ir skirtingų partijų, kurios tai apibrėžia, erdvė. Kol balsuoji už viską, už kažką tobulą, vientisą ir nedalomai teisingą, tol balsuoji už nieką arba už biurokratinę savivalę. Kol balsuoji už abstraktų gėrį, visi drąsūs keliai virsta dar vienu akligatviu.

Mes, kiekvienas atskirai ir visi kartu, laimėsime rinkimus tik tada, kai gana aiškiai žinosime, ko konkrečiai norime.