Garsus režisierius Šarūnas Bartas pavogė šampūną, kainuojantį 4,79 Lt. Nors iš tiesų nieko jis nevogė, o viso labo nepastebėjo pirkinių vežimėlyje po striuke, tačiau už tai buvo nubaustas daugiau nei šimtą kartų ir galėtų būti tikriausiai įrašytas į Guinnesso rekordų knygą, kaip gavęs maksimaliausią bausmę už minimaliausią prasižengimą ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Visų pirma režisierius buvo “išskalbtas” parduotuvėje “Maxima” ir tikrai nebuvo paglostytas jos apsaugininkų, antra, buvo teisiamas, tada gavo 360 Lt baudą. Kad nepasirodytų per maža, šį “baisų” nusikaltimą ir dar “baisesnį nusikaltėlį” aprašė visi laikraščiai, interneto portalai, apkalbėjo radijo stotys, parodė televizijos, prikišamai primindamos, kad už tokį nusikaltimą grėsė areštas iki 30 parų.

Kažkokia nesąmonė. Kažkas mūsų valstybėje ne taip. Pasaulinio lygio režisierius už kažkokį nesusipratimą ir neapsižiūrėjimą patyrė tokį neregėtą ir visiškai neadekvatų pažeminimą.

Kaip tokiu atveju turėtų būti baudžiami ir nušviečiami tie, kurie pavagia, tarkime, milijoną? Tada jie turėtų gauti milijardo litų baudą ir apie jų nusikaltimus žiniasklaida ištisą parą turėtų kalbėti ir rodyti 572 metus (jei palyginsime su minėtu šampūno buteliuku ir skirta bausme bei suteiktu dėmesiu). Bet pas mus šampūno buteliuko nepastebėjimas pirkinių krepšyje yra daug didesnis nusikaltimas nei, tarkime, “rubikoninės” aferos, nes juk čia nei kaltų, nei nubaustų iki šiol nėra. Lietuva nuo seno garsėja kaip šalis, kurioje už vištos vagystę skiriama didesnė laisvės atėmimo bausmė nei už gamyklos ar 8 mln. Lt pasisavinimą.

Kita vertus, paprasta režisieriaus Š.Barto ir šampūno buteliuko istorija parodė keletą giluminių reiškinių: ne tik kaip iš tiesų su savo pirkėjais elgiasi “Maxima” ir jos apsaugininkai, ne tik kaip “principingai” elgiasi teismai, pasistengiantys, kad informacija apie garsų žmogų nutekėtų į viešumą, bet ir, žinoma, kaip apgailėtinai elgiasi kolegos žurnalistai. Prieš paskelbdami šią informaciją jie visiškai nemąstė nei apie pasekmes, nei apie žinios reikšmingumą, nei apie pranešimo įtaką pačiam aprašomam žmogui – apskritai apie nieką. Taip jie kasasi sau duobę. Po tokių “demaskavimų” noras bendrauti su žurnalistais praeina dešimtims tūkstančių žmonių.

Po žurnalistikos vardą paniekinusių neva publicistinių TV laidų apie tai, kad iš vandens čiaupų Lietuvoje bėga nuodai, maisto prekių parduotuvėse prekiaujama nuodais, ūkininkai augina nuodus, kosmetologijos pramonė gamina tik nuodus, norisi kaukti. Tai totalios ir visas ribas peržengiančios manipuliacijos. Padorius žurnalistus apima neviltis. Jie nebežino, kaip elgtis. Gal kurti visuomeninį judėjimą, gal platinti viešus pareiškimus, gal kam nors skųstis, gal viešinti susikompromitavusius kolegas ar ieškoti kitokių būdų, kaip atsiriboti nuo žurnalistikos pašlemėkų, kurie neverti žurnalisto vardo?

Žinoma, vis dar tebėra šimtai sąžiningų, padorių žurnalistų, tačiau įrodyti, kad jie tokie, jiems vis sunkiau.