Keletą metų besitęsianti euro zonos skolų krizė supriešino Europą, o konfrontacija juntama jau ne vien atskirose valstybėse, bet ir ištisuose regionuose, kurie vieni kitiems klijuoja pašaipias ir pagiežos kupinas tinginių ar išnaudotojų etiketes.

“Jei Graikija ir Vokietija būtų sutuoktinių pora, jų lauktų neišvengiamos skyrybos”, – žurnale “The Wall Street Journalist” konstatuoja analitikas Jonathanas Berras.
Iš tiesų, kaip ir tarp įsimylėjėlių poros, tarp Graikijos ir Vokietijos dar neseniai tvyrojo itin romantiška nuotaika. Štai Vokietijos karalius Liudvikas I pavertė Miuncheną savo idealizuojamais senovės Atėnais. O garsus Vokietijos verslininkas ir archeologas Heinrichas Schliemannas, kasinėjęs senovės Troją, taip žavėjosi Graikija, kad ėmėsi per skelbimus ieškoti sau žmonos graikės, o vėliau tapo savotišku šių dviejų šalių draugystės simboliu.
Dėl jo ir kitų Graikijos kultūros gerbėjų pastangų ne viename Vokietijos muziejuje dabar puikuojasi senovės Graikijos meno dirbiniai, o Vokietijos teatruose jau daugybę metų rodomi šios šalies režisierių pastatyti graikų mitais paremti spektakliai.
Ir nors vokiečiai į juos vis dar noriai eina, tačiau paklausti, kokios šalies jie dabar labiausiai nekenčia, daugelis atsako: Graikijos.
Kaip ir žmonių santykiuose, šių dviejų valstybių savitarpio supratimas išblėso tuomet, kai pora susidūrė su finansiniais sunkumais. O tarp abipusių priekaištų, kaip dažnai pasitaiko poroms skiriantis, girdėti netgi vos menamos praeities aidas.
Pasiturinti Vokietija nebenori romantiškų santykių su išlaikytine Graikija, o ši jaučiasi apgauta ir nuvilta. “Merkel, tu pavogei visas mūsų santaupas” – tai vienas populiaresnių užrašų ant plakatų, kurių daugybę galima išvysti Atėnuose nuolat vykstant protestams prieš Vokietijos Graikijai primestas ekonomines sankcijas.
Be to, graikai, ilgainiui primiršę Antrojo pasaulinio karo nuoskaudas ir Adolfo Hitlerio invaziją į Graikiją siekiant padėti savo sąjungininkams, dabar vis dažniau prisimena, kad būtent tuomet ir prasidėjo dviejų valstybių antipatija. Graikams apmaudu, kad po karo nuniokota Vokietija sugebėjo ne tik atsitiesti, bet ir tapti didžiausia Europos ekonomika, o štai Graikijai dar ilgai po karo nepavyko išsivaduoti iš chaoso: nuo 1967 iki 1974 m. šaliai vadovavo karinė chunta, vėliau daugybė graikų emigravo iš šalies ir sukūrė vieną didžiausių diasporų Europoje.
Galiausiai, kai Graikijai, regis, pradėjo sektis, paaiškėjo, kad jos pasiryžimas tapti Europos Sąjungos ir euro zonos nare atsisuko kitu galu: Graikija, mėgindama įtilpti į narystei keliamus rėmus (dabar graikai nesibodi sakyti, kad ir tuos rėmus jiems primetė vokiečiai), tapo situacijos įkaite ir didžiausia Europos skolininke.
Jai pinigų vis atseikėjančios Vokietijos žiniasklaida kaltina pačius graikus: esą jie yra didžiausi tinginiai ir veltėdžiai, be to, gyvena svetima sąskaita ir nė nebando pradėti taupyti – toliau sau moka didžiausias Europoje (atsižvelgiant į šalies BVP vienam gyventojui) bedarbių pašalpas ir pensijas.
Graikija savo ruožtu laido piktas replikas “arogantiškų” vokiečių adresu, o neseniai šalies vadovai netgi pareiškė prašysiantys kompensacijų už 1944 m. birželį vokiečių surengtas žudynes Distomo kaime. Kartu vis pabrėžiama, kad tai tik lašas jūroje nuostolių ir aukų, kurias Graikija patyrė dėl Vokietijos kaltės.
“Dėl vokiečių invazijos, prasidėjusios 1941-aisiais, vien iš bado mirė per 250 tūkst. graikų, o Vokietija tuomet jėga privertė Graikijos banką suteikti jai paskolą, kad mūsų pinigais padengtų mūsų okupacijos išlaidas. Galiausiai atgavome tik juokingą šios paskolos dalelę, ką jau kalbėti apie kompensacijas žuvusiųjų artimiesiems”, – dėsto buvęs Graikijos premjeras George’as Papandreou.
“Tačiau kodėl Graikija dėl kompensacijų nemėgino derėtis 2001-aisiais, kai, suklastojusi savo finansines ataskaitas ir mus visus apmulkinusi, įstojo į ES?” – atkerta Vokietijos krikščionių demokratų partijos atstovas ryšiams su užsieniu Philippas Missfelderis.
“Nes Graikijai 1960-aisiais išmokėta menka 115 mln. Vokietijos markių kompensacija buvo skirta su sąlyga, kad ateityje niekada nebepareikšime jokių finansinių pretenzijų. O mūsų šalis žodžio laikosi”, – sako G.Papandreou.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.