Nuo 2018 m. visuomeniniai pastatai, o nuo 2020 m. ir gyvenamieji namai turės būti statomi pagal pasyviojo namo principus ir tapti beveik nulinių energijos sąnaudų pastatais. Nors tai nurodanti ES direktyva netrukus įsigalios, tikrų pasyviųjų namų Lietuvoje kol kas vos keletas.

2010 m. patvirtinti visoms ES šalims bendri standartai, nurodantys laipsniškai pereiti prie itin mažai energijos suvartojančių pastatų. Kadangi statinių reikmėms Europoje suvartojama apie 40 proc. visos energijos, tikimasi, kad toks sprendimas padės gerokai sutaupyti ir sumažinti priklausomybę nuo energetinių išteklių kainų svyravimo. Šios taisyklės į Lietuvos teisę turėtų būti perkeltos jau kitąmet.
Nors pokyčiai neišvengiami, prisitaikyti neskubame. Dažniausiai įvardijamos delsimo priežastys – brangesnė statyba ir specialistų stoka. Stipriai atsiliekame nuo lyderiaujančios Vokietijos, kurioje pirmas pasyvusis namas Darmštato mieste pastatytas dar 1991 m., taip pat Austrijos, Beniliukso ir Skandinavijos šalių, kuriose dygsta ne tik pasyvieji individualūs namai, atskiri daugiabučiai, bet ir tokių namų kvartalai.
Pasyviojo namo koncepcija remiasi itin mažu energijos, daugiausia gaunamos iš atsinaujinančių išteklių, suvartojimu. Tai leidžia energijos sąnaudas sumažinti kelis kartus. Manoma, kad tokių pastatų jau yra tarp 15–20 tūkst.

Statyti pasyviuosius namus sunkiau

Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros katedros vedėjo prof. Leonido Prano Ziberko, reikia judėti šia kryptimi ir tokios pastangos sveikintinos, nors vadinamieji pasyvieji namai taip pat ne be trūkumų. „Dar yra daug neaiškių dalykų, neišspręstų klausimų, todėl nereikėtų visko sureikšminti. Tai, kas tampa madinga, dažnai reklamuojama, nebūtinai tinka gyvenimiškai realybei, – įspėja jis. – Vienur sutaupius, dėl to galima daugiau išleisti kitur.”
Tuo tarpu Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Statybinės šiluminės fizikos laboratorijos vedėjas prof. Raimondas Bliūdžius pabrėžia, kad Lietuvoje nėra tokių pastatų statybos tradicijų ir patirties: “Trūksta konstrukcinių schemų, pastatų sandarumo užtikrinimo koncepcijų, energetiniu požiūriu efektyvių šildymo ir vėdinimo sistemų”, – vardija jis.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad statant tokį pastatą būtina skrupulingai įvertinti geografinės vietovės ypatumus, klimato sąlygas ir saulės intensyvumą – identiški pastatai gali nevienodai pasiteisinti kur nors vidurio Vokietijoje ir šiaurės Suomijoje. Sunkumų kelia tankiai urbanizuotos vietovės, kuriose sunkiau orientuoti pastatą (tai labai svarbu) taip, kad saulė tinkamai apšviestų pietinę jo pusę. Architektūrinių sprendimų įvairovė čia taip pat sumenksta, nes lengviausia suvaldyti paprastas, kuo mažiau išorinių sienų turinčias formas. Dėl to, pasak Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos (NPNA) direktoriaus Aido Vaičiulio, energiją taupantį daugiabutį pastatyti kur kas paprasčiau nei gyvenamąjį namą, nors dažnai manoma priešingai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.