Liepos 15-ąją minime Žalgirio mūšio pergalės 600-ąsias metinės – lietuviškos šlovės jubiliejų, iš naujo keliantį klausimą, ar šiandien esame jos verti.

"Veido" archyvas

Eksponatai iš Žalgirio mūšiui skirtos parodos Seimo rūmuose

Lietuvoje ir Lenkijoje dar noksta javai. Anuomet, prieš 600 metų, jie tikriausiai prinoko anksčiau, mat didysis kunigaikštis Vytautas buvo prasitaręs: “Kai prinoks javai, bus karas su vokiečiais…” Jo kariai žinojo, kad gavę ženklą turės pasiimti po penkis kepalus duonos ir išjoti. O rengtis karui jie buvo pradėję dar 1409 m., kai gavo nurodymą iš anksto pasirūpinti maistu – turėti po saiką rugių ir saiką avižų. Tūkstančiai raitelių ir pėstininkų, sulaukę ženklo, pajudėjo link jiems nežinomo Griunvaldo – Žaliagirės – į lietuviškos šlovės viršūnę.

Kol lietuvių sąmonėje bus gyvas Žalgirio mūšio aidas, tol bus gyva ir legendinė jų drąsa, įkvepianti mus taip pat garbingai įveikti šių dienų mūšius, kuriems nereikia nei iečių, nei kalavijų, nei patrankų. Taip galėtume suvokti didžiojo mūšio, užbaigusio kruvinus kryžiaus karus, išsaugojusio Lietuvai Žemaitiją ir visiems laikams padovanojusio moralinę teisę didžiuotis savo protėviais, tęsinį.

Karingieji protėviai

Minint Valstybės dieną Kaune prie pilies buvo atidengtas paminklinis akmuo Jonui Sungailai – Kauno seniūnui, vienam iš septynių Vytauto patarėjų vėliavininkų, kurie dalyvavo ir rengiantis Žalgirio mūšiui, ir jame kaunantis. Tai tik vienas iš tūkstančių didvyrių vardų, primenantis, kad didysis mūšis – ne mitas, ne legenda, o istorija, į kurią galėtų nuvesti ir dabartinių lietuvių genealoginės gijos.

Vis dėlto ryškiausiai iš istorijos ūkanų iškyla Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, kryžiuočių ordino magistras Ulrichas von Jungingenas, magistras Henrikas von Plauenas, maršalas Frydrichas Valenrodas, Lenkijos kariuomenės maršalas Zbignevas, Vytauto kariuomenės vadai Lengvenis Simonas, Žygimantas Kaributaitis, Petras Goštautas, žemaičių vadas Rumbaudas, Vilniaus seniūnas Manvydas, Ukmergės seniūnas Kęsgaila.
Kas būtų įvykę su Lietuva, jeigu ne Žalgiris? Prūsija jau buvo kritusi prieš Kryžiuočių ordino galybę. Neatsilaikė nei kuršiai, nei žiemgaliai. Iš Lietuvos vokiečiams rūpėjo atimti Žemaitiją, o iš Lenkijos – Dobrynės žemes prie Vyslos. Tik taip, nustūmę lietuvius ir lenkus nuo Baltijos jūros, jie galėjo sujungti savo valdas Prūsijoje ir Livonijoje.

Ordinas, iš Įsruties pilies nuolat puldinėjęs pagonių žemes, galėjo puoselėti ir nepagrįstų vilčių: juk Vytautas ir Švitrigaila jiems ne kartą buvo atidavę Žemaitiją. Tačiau ko verti buvo tie susitarimai? Ir vokiečiams, ir lietuviams buvo įprastas dalykas žygiuoti į svetimas žemes, plėšti ir griauti pilis. Ne vieną, ne keletą kartų, o dešimtis. Žalgirio mūšio didžiausio tyrinėtojo istoriko Mečislovo Jučo knygoje “Žalgirio mūšis” minima, kad iki 1410 m. vokiečiai lietuviškas vietoves plėšė 135 kartus, o lietuviai į Prūsiją žygiavo 55 kartus. Antroje XIV a. pusėje įsismaginęs Ordinas jau puldinėjo ir Vilnių, ir Trakus, ir Gardiną.

Du antausiai magistrui

Ordinas, kėsindamasis užgrobti Žemaitiją, tikėjosi paramos iš Lenkijos karaliaus Jogailos. Karalius tarsi turėjęs susiprasti ir atsidėkoti Ordinui už pagalbą 1382 m. įsitvirtinant Vilniuje. Bet po metų valdžion įžengė Vytautas, ir Jogaila negalėjo jo nepaisyti. Šių dviejų valdovų sąjunga Ordinui buvo neparanki. Vytautas baigiantis XIV a. buvo nusitaikęs atimti iš totorių rusų žemes ir susitarė dėl paramos su Ordinu, bet planas nepavyko. Vokiečiai, laikydami Vytautą sajungininku, skundėsi jam nepaklusniais žemaičiais. Ir ne be reikalo. Dar 1405 m. LDK valdovas buvo Ordino šalininkas. Jis netgi padėjo malšinti maištaujančius žemaičius. Matyt, tuo momentu jam tai buvo naudinga.

"Veido" archyvas

Vytauto Didžiojo biustas

Artėjančio karo pradžia buvo 1409 m. gegužę prasidėjęs žemaičių sukilimas. Vytautas pareiškė, kad “žemaičių klausimas nuo šiol yra mano klausimas”. Šiais žodžiais jis įspėjo Ordino magistrą po to, kai Ragainėje buvo sulaikyti javai, skirti po nederlingų metų badavusiems žemaičiams. Vidurvasarį Vytauto kariuomenė jau stovėjo Žemaitijoje, čia didysis kunigaikštis jau buvo paskyręs savo kaštelionus, valdininkus ir pakamarius.

Magistras pasijuto išduotas. Dar vieną antausį jis gavo iš lenkų, nors tikėjosi jų palaikymo. Bet lenkai tik santūriai pasiūlė iš viso nekariauti ir prisipažino, kad Vytauto neišduos. Magistras nepaklausė patarimo ir, paskelbęs karą Lenkijai, įžengė į Dobrynę. Rudenį Vytautas nusiuntė Jogailai piniginę paramą – 20 tūkst. kapų grašių, kad šis pasamdytų čekų ir moravų karių.

Magistras skundėsi visai Europai, kad Lenkijos karalius Jogaila susidėjo su Vytautu ir jo pagonimis, taigi reikia juos pamokyti. Bet Europa turėjo savų rūpesčių – tebevyko šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos. Be to, į magistro skundus Vytautas viešai atkirto, kad Lietuva jau 24 metai kaip krikščioniška, kad joje statomos bažnyčios. O Jogaila Ordinui priekaištavo, kad šis netgi degina jau pastatytas bažnyčias.

Sąjungininkų žygis

Būsimo karo planas buvo aptartas 1409 m. gale, kai Jogaila ir Vytautas slapta susitiko Breste. Į šį susitikimą Vytautas pasikvietė savo pagalbininką – iš totorių ordos pabėgusį Dželalą Ediną. Didysis kunigaikštis sugebėjo įvertinti totorišką kovos meną. Kad ir kaip viskas buvo slapta, Ordino žvalgyba veikė gerai. Magistras ėmė telkti kariuomenę prie Lenkijos sienos.

Tačiau ne visomis naujienomis jis buvo linkęs tikėti. Išgirdęs, kad priešas stato pontoninį tiltą per Vyslą, magistras tik pasijuokė. O be reikalo. Jis netikėjo pasakojimais apie tiltą net ir tada, kai sąjungininkų kariai jau buvo juo persikėlę į kitą krantą.

Sąjungininkų kariuomenė pranoko Ordino ir jo talkininkų pajėgas, nors Ordino magistras ir tyčiojosi iš lietuvių, esą jie turį daugiau bokalų, ąsočių ir šaukštų, negu ginklų, o blaivūs būna tiktai iki pietų. Bet ir vėl magistras klydo. Jis neįvertino ne tik Vytauto karinio talento bei karinės drausmės, bet ir lenkų bei lietuvių sąjungos pavojaus, todėl atmetė taikos sutarties galimybę. Iš tiesų ši sąjunga prieš bendrą priešą buvo tiesioginė 1386 m. unijos su Lenkija pasekmė. Jogaila ne veltui pasitikėjo Vytautu, jo sugebėjimais ir paskyrė pagrindiniu karo tarybos nariu.

1410 m. birželio 3 d. lietuvių ir žemaičių kariuomenė iš Vilniaus patraukė link Gardino. Ten jos laukė rusų pulkai. Kai birželio gale jie visi pasiekė Narevą, Jogaila Vytautui į pagalbą iš savo kariuomenės atsiuntė dvylika būrių. Maždaug per savaitę Vytauto kariuomenė su 300 totorių įveikė apie 200 km kelią ir priartėjo prie lenkų stovyklos. Prie jų prisijungė čekai ir mozūrai. Liepos 3 d. Jogaila įsakė jungtinei kariuomenei žygiuoti į Ordino teritoriją. Dar po savaitės jie jau traukė per vokiečių žemes su pirmą kartą išskleistomis vėliavomis ir priartėjo prie Drevencos upelio. Anapus jo jau buvo įsitvirtinę kryžiuočiai.

Dangaus ženklai

Jogaila per savo pasiuntinį bajorą paskutinį kartą perdavė klausimą magistrui apie taiką. Vengrai, įsikūrę greta kryžiuočių stovyklos, patarinėjo priimti siūlomas sąlygas ir buvo pasirengę tarpininkauti, bet magistras negalėjo atleisti Jogailai, kad šis atvedė kariuomenę į jo kraštą. Jis troško keršyti. Tai, kad sužinoję atsakymą sąjungininkai atitraukė savo pulkus, magistrą įkvėpė neabejotinai pergalei. Beje, atsitraukiantieji irgi veržėsi į mūšį, tad pakeliui užgrobė ir sudegino Gilgenburgo miestą, nors Jogaila veltui mėgino sulaikyti. Ulrichas von Jungingenas to negalėjo dovanoti. Lemiamas mūšis priartėjo.

Kaip rašoma Juzefo Ignaco Kraševskio “Vytauto Lietuvoje”, paskutinė naktis prieš Žalgirio mūšį “karaliaus stovykloje buvo šviesi ir giedra, o netoliese esančią kryžiuočių stovyklavietę užgriuvo audra ir vėtra, kuri išvartė ir nunešė palapines (…). Viršum Jogailos stovyklos švietė giedras mėnulis, kai kas iš karaliaus kariuomenės regėjo ant jo disko lyg ir laimingo mūšio pranašiškus ženklus”.

Auštant visa Jogailos kariuomenė išžygiavo iš Gilgenburgo ir sustojo slėnyje tarp Tanenbergo ir Griunvaldo. Magistro kariuomenė su patrankomis buvo išdėstyta ant kalvos. Iki kryžiuočiams brangaus Marienburgo buvo likę mažiau nei šimtas kilometrų.

Vytautas taip išrikiavo pajėgas, kad išorėje buvo geriau ginkluoti ir išvaizdesni kariai su stipresniais žirgais, o už jų – menkiau ginkluoti būriai. Kiekvienas pulkas turėjo vėliavą. Iš keturiasdešimties lietuviškų vėliavų trisdešimt buvo su vyčiu, o dešimt – su Gedimino stulpais. Kol Vytautas rengėsi kautynėms, Jogaila delsė ir kelias valandas meldėsi. Tik tada, kai net trečias pasiuntinys įspėjo karalių, kad priešas jau arti, Jogaila ištarė kovos šūkį “Krokuva, Vilnius!” ir ėmė šventinti karius.

Magistras pas Jogailą ir Vytautą atsiuntė du kryžiuočių riterius, nešinus herbais puoštais kalavijais. Jie įteikė ginklus ir įžūliais žodžiais paragino greičiau pradėti kautis. Jogaila ramiai atsakė, kad priima juos kaip Dievo paramą teisingumui apginti.

Lietuvių manevras

Po pirmos mūšio valandos, per kurią vokiečiai visas jėgas nukreipė į dešinį lietuvių sparną, Vytauto kariuomenė ėmė trauktis. Ordino riteriai puolė ją persekioti ir pakliuvo į spąstus, neįžvelgę Vytauto manevro. Net ir šiais laikais vis dar pasitaiko straipsnių, kurių autoriai, kaip ir Janas Dlugošas savo kronikoje, įtikinėja, kad lietuviai bėgo. Tačiau neįmanoma nepaisyti švedų profesoriaus Sveno Ekdahlio kryžiuočių archyvuose surasto ir dar 1963 m. paskelbto anoniminio laiško ordino magistrui, kuriame patariama įsakyti vadams, kad per kautynes nesusigundytų vytis priešų, kurie bėga “norėdami suardyti mūsų eiles”. Tai įrodymas, kokios išvados buvo daromos po Žalgirio mūšio.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas, entuziastingai nagrinėjantis mūšio eigą, sako, kad gamtinės sąlygos Vytautui buvo palankesnės negu kryžiuočiams. Jiems saulė švietė į akis, o vėjas nešė dulkes. Užtat vokiečiai galėjo pasinaudoti nuokalnės privalumais. Tai svarbus momentas, nes vien šarvai svėrė apie 40 kg, o žirgas – apie 700–740 kg. Štai šitą laviną, virstančią nuo kalvos, ir turėjo atlaikyti sąjungininkų kariuomenė. Beje, atsitraukdami ir manevruodami lietuviai nepametė nė vienos vėliavos. Ir tiktai jiems sugrįžus buvo įmanoma sėkmingai užbaigti mūšį.

Kuo buvo ginkluoti mūsų kariai? A.Pociūno įsitikinimu, be reikalo šaipomasi, kad būta ne tik iečių, kirvių, peilių, bet ir kuokų: “Kai iš vienos ir iš kitos pusės eina po penkis tūkstančius karių, kai jie vienas kitą griebia, o žirgai kandžiojasi, nes buvo to išmokyti, pagalvokite, ar įmanoma švaistytis kalavijais? Kol jį iškelsi, priešas suvarys peilį. O kuokos efektas gali būti labai didelis, dar didesnis negu kirvio, kuriuo kirtus reikės laiko jį ištraukti. Teisingai, kuoka šarvo nepramuši, bet po jos smūgio priešas neįstengs valdyti rankos. Ne veltui lietuviai jau dešimtis metų buvo kariavę ir su Livonijos ordinu, ir su Prūsijos kunigaikštystėmis, ir su vengrais, ir su lenkais. Jie turėjo ir kovinės patirties, ir trofėjinių ginklų”.

Patyrusių lietuvių grįžimas į mūšio lauką buvo netikėtas. Visiems tolesniems manevrams taip pat vadovavo Vytautas. Mūšis truko visą dieną. Vokiečiai, pamatę vėliavą su Baltojo erelio herbu, tikėjosi, kad ten bus ir karalius. Paguldę tą vėliavą jie užgiedojo pergalės giesmę “Kristus prisikėlė”. Pats magistras iš miškelio išvedė 16 rezervinių pulkių. Tačiau didelė karaliaus kariuomenė juos apsupo ir rinktiniai vokiečių pulkai buvo sumušti. Tūkstančiai žuvusiųjų liko gulėti mūšio lauke, o nuo kalvos į bėgančiuosius žvelgė raitas Jogaila.

Į taikos sutartį

Žalgirio mūšį aprašęs kronikininkas J.Dlugošas, kurio tėvas buvo mūšio dalyvis, stebėjosi, kad “su tokiais mažais lenkų nuostoliais buvo nugalėta tokia gausi ir galinga kariuomenė”.

Jogaila liepė surinkti kryžiuočių vėliavas ir sukabinti prie Vavelio katedros sienų. Tarp daugybės žuvusiųjų buvo ir pats Ordino magistras. Jo palaikai, suvynioti į kilimą, buvo nuvežti į Marienburgą. Regis, po tokios pergalės neturėjo būti sunku įveikti ir nugalėto Ordino būstinės. Bet iki jos sąjungininkų kariuomenė žygiavo jau nuvargusi ir neskubėdama net dešimt dienų, o likęs gyvas magistras Henrikas von Plauenas nusprendė ginti didžiųjų magistrų rezidenciją. Jis nenorėjo girdėti taikos pasiūlymų.

Tik rugsėjo 18 d. Vytautas pasitraukė nuo šios pilies – jo kariai sirgo, arkliams trūko pašaro. Tada ir Jogaila nusprendė nutraukti Marienburgo apsiaustį. Jis tiesiog pristigo pinigų sumokėti kariams. Bet tai nieko nereiškė: Ordino galybė buvo sutriuškinta ir jam teko iš naujo telkti jėgas. Čia įsikišo ir popiežius, per savo nuncijų reikalaudamas taikos.

1411 m. vasario 1 d. buvo pasirašyta Torūnės taikos sutartis. Pagal ją Žemaitija buvo palikta valdyti Jogailai ir Vytautui iki gyvos galvos, tačiau po jų mirties turėjusi atitekti Ordinui. Dobrynė liko Lenkijai, bet abiejų pusių užgrobtos žemės privalėjo būti grąžintos. Dar kitais metais Ordino magistras ėmė rūpintis, kad popiežius vainikuotų Vytautą karaliumi. Taip po Žalgirio mūšio buvo įvertintas didžiausio lietuvių karžygio autoritetas.