Studentų organizacijos rengia kolektyvinį ieškinį prieš Lietuvos valstybę, švietimo ir mokslo ministras kaltinamas vos ne aukštojo mokslo žlugdymu, Seime mojuojama kardais dėl Švietimo įstatymo. Antra vertus, Gintaras Steponavičius pelnytai vadinamas drąsiausiu, ir ne tik šioje Vyriausybėje, ministru, kuris išdrįso imtis švietimo struktūrinių reformų. Tad kaip praktiškai sekasi įgyvendinti pažangias idėjas? Ar realybė jų neiškreipia? Pavyzdžiui, ar tikrai, kaip teigia studentai, aukštojo mokslo reforma diskriminuoja nepasiturinčius studentus?

G.S.: Bandau išlikti objektyvus, vertindamas bet kokią kritiką. Daug dalykų pernai prasidėjus reformai taisėme kartu su pačios akademinės visuomenės atstovais. Tačiau kai kalbama apie ieškinius prieš Lietuvos valstybę dėl nepasiturinčių studentų diskriminacijos, siūlyčiau pulkeliui kairuoliškos pakraipos studentų vertinti faktus: studijų prieinamumas, turint omenyje valstybės 100 proc. finansuojamų vietų skaičių, yra didesnis nei iki reformos. Daugiau nei pusė studentų studijuos nemokamai, o pagal tai, kaip šiemet buvo laikomi egzaminai, matome, kad šimtukininkai pasiskirstę per visą Lietuvą ir yra nebūtinai iš prestižinių mokyklų.

Nepritariu, kad visiems aukštasis mokslas turi būti nemokamas, kaip reikalauja viena reformos kritikų grupė. Tai neveda prie motyvacijos gerai studijuoti. O socialiai remtiniems studentams skiriamos išmokos, lengvatos paskoloms nemokant palūkanų – visa tai papildomos priemonės, kurių anksčiau nebuvo.

VEIDAS: Esate kaltinamas, kad daužote gabių menams jaunuolių likimus.

G.S.: Po pernai metų priėmimo į meno specialybes nesklandumų su tų aukštųjų mokyklų atstovais padarėme sprendimus, kurie leidžia užtikrinti iki 20 proc. gabiausių stojančiųjų finansavimą ne per krepšelių paskirstymą, o pagal jauniems talentams skirtus vadinamuosius grantus. Tokių vietų buvo per šimtą. Galų gale priėmimo procesą organizavo pačios aukštosios mokyklos, jos sudarė priėmimo komisijas, o 70 proc. rezultato priklausė nuo stojamojo egzamino. Aš pareikalausiu šių aukštųjų mokyklų vadovų atsakyti, kodėl jie, turėdami svertus užtikrinti sklandų talentingų žmonių priėmimą mokytis, antrus metus iš eilės ieško kaltų ne ten, kur reikėtų ieškoti. Meluojama ir sąmoningai klaidinama visuomenė.

VEIDAS: Vis dėlto ar Jus patį tenkina Jūsų paties inicijuotos aukštojo mokslo reformos eiga?

G.S.: Trūkumus, kurių natūraliai kyla, šaliname. Antrus metus atlaikome kritiką, kodėl daugiau finansuojame kolegijas, o ne universitetus, tačiau akivaizdu, kad pagal mūsų valstybės gyvenimo struktūrą tokio lygmens specialistų reikia daugiau. Vyksta aukštojo mokslo tinklo konsolidacija: jau priimti sprendimai dėl Medicinos universiteto ir Veterinarijos akademijos susijungimo, pernai susijungė dvi valstybinės kolegijos Klaipėdoje, dvi privačios kolegijos Šiauliuose, viena valstybinė kolegija integravosi į Vytauto Didžiojo universitetą. Konkurencija dėl studentų, dėl lėšų mokslui aukštąsias mokyklas skatina stiprinti savo gebėjimus.

Geras rezultatas, kad jaunų žmonių sprendimu atsisijoja pelai nuo grūdų: beveik 60 kolegijų ir universitetų mokymo programų, daugiausia Klaipėdos ir Šiaulių universitetų, nesurinko studentų, keturios penkios universitetinės aukštosios mokyklos studentų surinko mažiau, nei tikėjosi. Jei jos nori save matyti veikiančias aukštajame moksle, turėtų imtis pakankamai principinių savo vidaus struktūros pertvarkymų.

Aukštosios mokyklos turi savo autonomiją, o prasidėjus reformai įgijo dar didesnę galimybę veikti, išbandyti, ko yra vertos. Tačiau dveji metai – pakankamas laikotarpis savo pajėgoms pasitikrinti. Nenoriu dirbtinių sprendimų iš viršaus, bet turiu pabrėžti, kad nebūsime vien pasyvūs šių procesų stebėtojai, nes aukštųjų mokyklų pastatai, administracijų išlaikymas valstybei brangiai kainuoja.

VEIDAS: Jei Jūsų sūnus šiemet jau būtų baigęs mokyklą, būtumėte pataręs studijuoti Lietuvoje ar užsienyje?

G.S.: Mano, kaip tėvo, vaidmuo būtų patarti pasirinkti atsakingai, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje matyti geriausius variantus ir galimybes. Dėkui Dievui, esame atviro pasaulio dalis, nebemąstome vienos šalies kategorijomis. Esu prieš studijų užsienyje, kaip negatyvaus mūsų šaliai reiškinio, vertinimą, nepriimu tokios supaprastintos schemos. Bet kokiu atveju galėčiau kirsti lažybų, kad kai mano dabar keturiolikmetis sūnus baigs mokyklą, kokybiškų studijų pasirinkimas Lietuvoje bus daug didesnis nei dabar.

VEIDAS: Kokios esminės ateinančių mokslo metų naujovės bendrojo lavinimo mokyklose?

G.S.: Toliau pastangas ir dėmesį skirsime mokyklų savarankiškumui didinti, skatinti mokytojų kūrybiškam darbui per pamokas, taikant interaktyvius mokymo būdus, perkeliant ugdymą į tokią aplinką, kuri skatintų gebėjimus, – gamtą, virtualią erdvę, muziejus, kitas terpes. Tikimės laipsniškų pokyčių, kad įgytos dalykinės žinios būtų palydimos gebėjimo jas taikyti, ir tai daryti kūrybiškai.

VEIDAS: Baigiamosiose klasėse ketinate beveik trečdaliu mažinti mokomojo turinio medžiagos. Kas atrinks, ko bus atsisakoma?

G.S.: Dėl žinių kokybės tikrai esame pasiryžę žengti šiuos žingsnius nuo 2011–2012 mokslo metų. 11–12 klasių ugdymo programų sumažinimas trečdaliu leistų perkelti akcentus į gebėjimų ugdymą, iš mokyklos gyvenimo pamažu išstumiant kalimo kultūrą. Dabar inicijuojame plačią diskusiją, į kurią norime įtraukti ne tik mokytojus ir mokinius, bet ir jų tėvus, socialinius partnerius, aukštąsias mokyklas, mokslininkus, ir bendromis jėgomis rasti, ko galima atsisakyti.

VEIDAS: Kas bendrojo lavinimo sistemoje turėtų keistis priėmus Seime ilgai svarstomas Švietimo įstatymo pataisas?

G.S.: Vyriausybė, teikdama Seimui šio įstatymo projektą, kėlė tikslą užtikrinti pradėtų pertvarkų tęstinumą ir mokyklų tinklo išgryninimo, dėl kurio apsispręsta prieš dešimtmetį, pabaigą. Man nesinorėtų, kad sprendimai, gimę Seimo sesijos pabaigoje, susikaupus nuovargiui, paliktų bendrojo lavinimo sistemą ir mokyklų tinklo klausimą pusiau luptą, pusiau skustą. Tai tikrai nepasitarnautų nei ugdymo kokybei, nei vaikų labui.

VEIDAS: Ar ir toliau išliks mokinių ir mokytojų skaičiaus santykis, kokio sau neleidžia net kur kas turtingesnės šalys?

G.S.: Mokinių skaičius, tenkantis mokytojui, Lietuvoje vienas mažiausių. Išsivysčiusiose šalyse, įskaitant tas, kuriose pasiekta didžiausių mokymo laimėjimų, pavyzdžiui, Suomijoje, vidurkiai daug aukštesni. Tai tik patvirtina mokslininkų išvadas, kad mokymo kokybę lemia ne mokinių skaičius, o ugdymo procesas, pedagogų gebėjimai, sistemos gebėjimas dirbti kūrybiškai.

Bet vaikų skaičiaus klasėse pasiskirstymas Lietuvos miestuose ir kaimuose labai netolygus, todėl mokyklų tinklo pertvarka per pastaruosius septynerius metus vyko pakankamai sparčiai – mokyklų sumažėjo trečdaliu. Tačiau mokyklų uždarymo banga jau atslūgsta. Norime atkreipti savivaldybių politikų dėmesį, kad gimstamumo kreivė kyla į viršų, o kaimuose uždaryti nedideles mokyklėles lengva, bet jas atkurti, kai atsiras poreikis, bus sunkiau. Todėl leidžiame savivaldybėms maksimaliai lanksčiai perskirstyti mokinio krepšelio lėšas, siekiant padėti nutolusioms nuo centrų mokykloms. Reikia matyti ne vien sunkmečio padiktuotą, bet ir keleto metų į ateitį perspektyvą.

Beje, su didesniu skaičiumi vaikų klasėje dirbančius mokytojus mokykloms leidžiame skatinti jiems daugiau mokant.

VEIDAS: Kodėl renovuojamos nedidelės, pasmerktos išnykti mokyklos, jei lėšų pristinga surenkančioms daug mokinių?

G.S.: Anksčiau galiojusią lėšų renovacijai skirstymo praktiką vadinti nusikalstama nedrįsčiau, bet ji buvo tikrai neteisinga. Akis badė politinė konjunktūra, o Vilniui ir Kaunui, kur daugiausiai vaikų, mokykloms renovuoti buvo skiriama mažiausiai iš 60-ies savivaldybių. Per praėjusius ir šiuos metus šią sistemą bandome subalansuoti.

O dėl mažų ir neperspektyvių mokyklų ne vienas ir ne du politikai mynė ir mina šios ministerijos slenkstį mėgindami sakyti, kad bendruomenės kultūros židinio išsaugojimo vardan reikėtų akivaizdžiai perspektyvos neturinčiai mokyklai skirti milijoną ar du. Ne vieną tokią iniciatyvą stabdžiau ir toliau tą darysiu. Šiaulių rajone turėjau raudonuoti prieš didelės mokyklos bendruomenę matydamas, kaip netikslingai ir nepaisant mokinių skaičiaus toje pačioje savivaldybėje renovuotos mokyklos, kuriose mokinių nėra nė šimto.

VEIDAS: Kokių veiksmų imatės kilus skandalui dėl Jūsų ministerijos rengto universitetų reitingų konkurso neskaidrumo?

G.S.: Vertinant formaliai buvo atliktos visos nustatytos procedūros. STT pateikė išvadas, kad korupcijos požymių nerasta. Tačiau kaip politikas ir ministras, suvokiu savo atsakomybę. Nė vienas litas nėra ir nebus išmokėtas, kol visos institucijos, taip pat ir vertinančios viešųjų bei privačių interesų supainiojimo aspektus, pasakys galutinį žodį.

Tikiuosi, ir žiniasklaida vadovausis nešališkumo principu, nes antraštėse žodžio “korupcija” vartojimas, nors tai vėliau nepasitvirtina, irgi ne visais atvejais dera su atsakingu kokių nors reiškinių vertinimu.

Reikalausiu atsakomybės tų aukštųjų mokyklų vadovų, kurie, turėdami svertų užtikrinti sklandų priėmimą, ieško kaltų ne ten, kur reikėtų ieškoti.