Po savaitės Lietuvos knygynuose pasirodys nauja knyga intriguojančiu pavadinimu „Nedirbk“. Jos autorių įsitikinimu, daugelis visuotinai priimtų teiginių ir metodų, kaip daryti verslą, yra klaidingi arba neveiksmingi. Ar ši knyga vertinga, galite susidaryti įspūdį ir iš čia pateikiamos ištraukos.

Kai kas mus vadina interneto įmone, bet nuo tokio pavadinimo mes susigūžiame. Interneto įmonės kompulsyviai samdo darbuotojus, beprotiškai išlaidauja ir įspūdingai žlunga. Mes ne tokie. Mes maži (šešiolika darbuotojų), taupūs ir pelningi.
Žmonės kalba, kad neįmanoma taip dirbti, kaip dirbame mes. Sako, kad mums tiesiog sekasi. Jie pataria kitiems nekreipti dėmesio į mūsų patarimus. Kai kas mus net vadina neatsakingais, nerūpestingais ar net kaltina neprofesionalumu.
Mus kritikuojantys nesupranta, kaip įmonė, atsisakanti plėtros, susitikimų, biudžetų, direktorių tarybos, reklamos, pardavėjų ir „realiojo pasaulio“, gali klestėti. Tai jų problema, ne mūsų. Jie sako, jog reikia parduoti, kad patektum į „Fortune 500“ (500 didžiausių JAV įmonių – vert. past.) sąrašą. Velniop visa tai. Mes „Fortune 500“ sąrašo įmonėms parduodame savo produktų už 5000000.
Jiems nesuprantama, kaip galima turėti darbuotojų dviejuose žemynuose, aštuoniuose miestuose, kurie praktiškai nematytų vienas kito. Jiems atrodo, kad įmonė žlugs, neturėdama finansinių ar penkerių metų verslo planų. Jie klysta. Jie sako, kad negali pasidalinti verslo sėkmės receptais ir paslaptimis, ir vis tiek atlaikyti konkurenciją. Jie ir vėl klysta.
Jie sako, kad neįmanoma varžytis su dideliais žaidėjais be didžiulio rinkodaros ir reklamos biudžeto. Jie sako, kad neįmanoma dirbti sėkmingai, kuriant produktus, kurie atlieka mažiau užduočių, nei kuriami konkurentų. Jie sako, kad versle negali improvizuoti. Bet mes būtent taip ir elgiamės. Jie daug kalba. Mes sakome, kad jie klysta. Mes tai įrodėme. Ir šią knygą parašėme tam, kad ir Jūs galėtumėte įrodyti, jog jie klysta. (…)
Išaušo nauja realybė. Šiandien bet kas gali tapti verslininku. Įrankius, kurie anksčiau buvo neprieinami, dabar gali naudoti bet kas. Technologijos, kurios anksčiau kainavo tūkstančius, dabar kainuoja kelis „žalius“ arba yra išvis nemokamos. Vienas žmogus gali atlikti dviejų ar trijų, o kartais ir viso skyriaus darbą. Dalykai, kurie prieš keletą metų buvo neįmanomi, dabar yra visiškai paprasti.
Nereikia dirbti apgailėtinų 60/80/100 valandų per savaitę, 10–40 valandų visiškai pakanka. Nereikia eikvoti viso gyvenimo santaupų ar prisiimti didžiulę riziką. Nuosavas verslas šalia kasdienio darbo gali būti tai, kas generuos pakankamai pinigų. (…)

Mokymasis iš savo klaidų yra pervertintas

Verslo pasaulyje nesėkmė yra tapusi neišvengiamu atributu. Visąlaik girdite, kad devynios iš dešimties naujų įmonių žlunga. Girdite, kad Jūsų verslo galimybės yra beveik lygios nuliui. Girdite, kad nesėkmės ugdo charakterį. Žmonės pataria: „Patirkite nesėkmes anksti, patirkite nesėkmes dažnai.“ Kai aplink tiek daug nesėkmių, jas galite užuosti ir Jūs. Tik neįkvėpkite. Neleiskite, kad statistika Jus vedžiotų už nosies. Kitų žmonių nesėkmės ir yra kitų žmonių nesėkmės.
Jei kiti žmonės negali realizuoti savo produkto, Jūs čia niekuo dėtas. Jei kiti žmonės negali suburti komandos, Jūs čia niekuo dėtas. Jei kiti žmonės negali įkainoti savo paslaugų, Jūs čia niekuo dėtas.
Kitas klaidingas įsitikinimas: reikia mokytis iš savo klaidų. Ką konkrečiai galima išmokti iš savo klaidų? Galima išmokti, ko nedaryti, bet ar tai yra vertinga? Juk vis tiek nežinosite, ką reikia daryti. Palyginkite tai su mokymusi iš savo sėkmių. Sėkmė Jums suteikia tinkamų argumentų. Kai kas nors pavyksta, Jūs žinote, kodėl tai pavyko, ir galite pakartoti dar kartą. Ir kitąkart tai padaryti dar geriau.
Nesėkmė nėra sėkmės prielaida. (…) Žmonėms, kurie buvo patyrę nesėkmę, sekasi taip pat, kaip ir tiems, kurie išvis nebandė. Svarbi tik sėkminga patirtis.
Tai neturėtų nustebinti: būtent taip veikia gamta. Evoliucija negaišta prie to, kas nepavyksta, ji remiasi tuo, kas pavyko. Ir Jūs turėtumėte taip elgtis.

Planavimas yra spėliojimas

Jeigu nesate būrėjas, ilgalaikis verslo planavimas yra tik fantazavimas. Egzistuoja per daug veiksnių, kurių Jūs nevaldote: rinkos būklė, konkurentai, klientai, ekonomika ir t.t. Plano kūrimas Jums leidžia jaustis lyg kontroliuotumėte tai, ko iš tikrųjų negalite kontroliuoti.
O gal vadinkime planus taip, kuo jie iš tikrųjų yra: spėjimais. Pradėkite vadinti savo verslo planus verslo spėjimais, finansinius planus – finansiniais spėjimais, o strateginius planus – strateginiais spėjimais. Nuo šiol galite jais rūpintis mažiau. Jie nenusipelnė Jūsų streso. (…)
Meskite spėliojimus. Nuspręskite, ką daryti šią savaitę, ne šiemet. Perpraskite, kas dabar yra svarbiausia, ir tai atlikite. Priimkite sprendimus tada, kai jų reikia, o ne iš anksto. Daryti ekspromtu nėra nieko blogo…

O kodėl augti?

Žmonės klausia: „Kokio dydžio Jūsų įmonė?“ Tai vienas tų nereikšmingų klausimų pokalbiui palaikyti, bet nereikšmingo atsakymo jie nesitiki. Kuo didesni skaičiai, tuo įspūdingiau, profesionaliau ir galingiau Jūs atrodote. „Oho! Neblogai!“ – pasakys jie, jeigu turite daugiau kaip šimtą darbuotojų. Jei Jūsų įmonė maža, jie pasakys „O… Neblogai.“ Pirmoji frazė yra komplimentas, antroji – tiesiog mandagi reakcija.
Kodėl taip yra? Kodėl verslui taip svarbus augimas? Kodėl plėtra visada yra tikslas? Kuo įmones traukia dydis, išskyrus ego patenkinimą?
Ar mes, žiūrėdami į Oksfordo ar Harvardo universitetus, sakome: „Jeigu jie tik plėstųsi, kurtų filialus, samdytų daugiau dėstytojų, kurtų studentų miestelius visame pasaulyje… va tada tai būtų puikūs universitetai!“ Žinoma, kad ne. Šias institucijas mes vertiname ne pagal tai. Tai kodėl pagal tai vertiname verslo įmones?
Galbūt tinkamas Jūsų įmonės dydis yra keturi darbuotojai. Gal keturiasdešimt. Gal du šimtai. O gal tai tiesiog Jūs ir nešiojamasis kompiuteris. Nespręskite, kokio dydžio Jūsų įmonė turi būti, stengdamiesi užbėgti įvykiams už akių. Aukite lėtai ir spręskite, kas Jums tinka, – per ankstyvas darbuotojų samdymas nužudė ne vieną įmonę. Stenkitės išvengti staigaus augimo proveržių – jie gali priversti be reikalo didinti įmonę.
Maža įmonė nėra pirmas žingsnis. Maža įmonė gali būti ir kelionės tikslas.
Ar kada pastebėjote, kad kol mažos įmonės svajoja tapti didelės, didelės įmonės svajoja tapti judresnės ir lankstesnės? Ir atminkite – kai įmonė didelė, yra daug sunkiau susitraukti neatleidžiant žmonių, negriaunant pasitikėjimo ir nesikeičiant iš pagrindų.
Plėtimasis neturi tapti Jūsų tikslu. Ir mes kalbame ne tik apie samdomus darbuotojus. Tas pats yra su išlaidomis, nuoma, IT infrastruktūra, baldais ir t.t. Šitie dalykai patys neatsitinka.

Darboholizmas

Mūsų kultūra garbina darboholizmo idėją. Girdime apie žmones, kurie neišjungia darbo stalų lempų iki vidurnakčio. Jie dirba per naktį arba nakvoja biure. Jeigu mirsi dėl projekto, tikima, kad gausi medalį. Darbo per daug nebūna. Toks darboholizmas yra ne tik nereikalingas, bet ir kvailas. Dirbdamas daugiau Jūs neparodote, kad darbu rūpinatės ar kad padarote daugiau. Jūs tiesiog dirbate daugiau.
Darboholikai ilgainiui sukuria daugiau problemų, nei jų išsprendžia. Pirmiausia toks darbo stilius žmogų išbalansuoja. Kai prasidės išsekimas – o jis tikrai prasidės, – jis smogs labai stipriai. Darboholikai nepagauna esmės. Jie bando išspręsti problemas, skirdami joms kuo daugiau valandų. Intelektinį tingumą jie bando atstoti brutalia jėga. To rezultatas – negrakštūs sprendimai. Jie netgi sukuria krizes. Jie nesistengia dirbti produktyviau, nes jiems patinka dirbti viršvalandžius. Jiems patinka jaustis herojais. Jie sukuria problemas vien tam, kad galėtų ilgiau padirbėti.
Darboholikai verčia kolegas, kurie nepasilieka po darbo, jaustis nepatogiai dėl to, kad jie darbe praleidžia protingą laiko kiekį. Kolegos pradeda jaustis kalti, o tai veda į niūrią visuotinę kolektyvo nuotaiką. Be to, tai sukuria „sėdiniavimą“ – žmonės pasilieka po darbo vien tik dėl įsipareigojimo, net jei ir nebegali produktyviai dirbti.
Jei gyvenime Jūs tik dirbate, vadinasi, nelabai mokate priimti racionalius sprendimus. Jūsų vertybės ir sprendimų priėmimas išsikreipia. Nebesugebate nuspręsti, į ką reikėtų dėti papildomų pastangų, o į ką – ne. Ir Jūs pavargstate. Pavargęs žmogus negali priimti įžvalgių sprendimų.
Galų gale darboholikai nepasiekia daugiau nei nedarboholikai. Jie gali save vadinti perfekcionistais, bet tai tik reiškia, kad jie gaišta laiką, kreipdami dėmesį į neesmines detales, užuot perėję prie kitos užduoties.
Darboholikai nėra herojai. Jie „neišgelbėja dienos“, jie ją išeikvoja. Tikrasis herojus tuo metu jau sėdi namie, nes sugalvojo, kaip greičiau atlikti darbą.

Apie autorius ir knygą

Sėkmingai milijoninės apyvartos verslą visame pasaulyje plėtojančios firmos „37signals“ (kuriančios visame pasaulyje naudojamus interneto produktus: Basecamp, Highrise, Backpack, Campfire, Writeboard ir kt.) „galvos“ Jasonas Friedas ir Davidas Heinemeieris Hanssonas dalijasi žemiškais patarimais, kuriuos patys atrado ir patikrino dirbdami, o ne skaitydami ekonomikos teorijas. Jų įsitikinimu, daugelis visuotinai priimtų teiginių ir metodų, kaip daryti verslą, yra klaidingi arba neveiksmingi. Autoriai trumpai ir vaizdžiai atskleidžia, kodėl taip yra, ir pateikia genialiai paprastas taisykles, kaip sėkmingai pradėti ir plėtoti verslą, kuris teiktų pasitenkinimą ir neapsunkintų gyvenimo.