Leidyklos “Baltos lankos” generalinis direktorius ir vadovėlių autorius dr. Saulius Žukas apgailestauja, kad Lietuvos moksleiviai tarptautiniuose tyrimuose nesitaiko į aukščiausius gebėjimus. Pavyzdžiui, aukščiausius skaitymo gebėjimų lygmenis pasiekia vos 3,3 proc. penkiolikmečių, o Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse – 8,4 proc.

VEIDAS: Tarptautinis penkiolikmečių tyrimas PISA parodė, kad Lietuvos moksleivių pasiekimai žemesni nei EBPO šalių vidurkis, nors ir stabilizavosi. Kokios ugdymo problemos turi įtakos nemaloniems rezultatams?
S.Ž.: Penkiolikmečių pasiekimai gerokai atsilieka nuo ES šalių moksleivių vidurkio, bet jau maždaug prieš dvejus metus pradinukų pasiekimų tyrimo rezultatai parodė, kad vargšai pradinukai pastaruosius dešimt metų leidžiasi žemyn.
Tačiau mūsų rezultatai geriausi vertinant žemuosius pasiekimus, todėl neblogai „pakeliame“ tyrimo rezultatų apačią, bet prastai atrodo aukštesnieji, gabiųjų pasiekimai, su kuriais turėtų būti siejamos visuomenės viltys. Pavyzdžiui, skaitymo gebėjimai (bet kokio ženklų teksto) skirstomi į aukštesniuosius ir žemuosius. Mūsų problema yra aukštesnieji gebėjimai – žinių integravimas, interpretavimas ir vertinimas. Kalbu ne apie matematinį ir gamtamokslinį raštingumą, o apie skaitymo gebėjimus, kuriems skiriama daugiausiai pamokų. Be to, gebėjimas gerai skaityti, interpretuoti ir vertinti pritaikomas ir kituose mokomuosiuose dalykuose – istorijos, pasaulio pažinimo.
Negaliu pasakyti, kodėl tai vyksta, ar pateikti receptą, kaip šias problemas išspręsti, tačiau yra keli dėsningumai. Galima sakyti, kad reikia tobulinti mokytojų kvalifikaciją. Bet pagal kvalifikacijai kelti skiriamas lėšas pirmaujame ES. Vadinasi, mokytojų tobulinimas vyksta dideliu greičiu, bet rezultatų neduoda. Kvalifikacijos kėlimo ir ugdymo rezultatų kreivės kažkur prasilenkia. Būtų verta pasidomėti, kiek per praėjusį ES finansinį laikotarpį buvo iniciatyvų ir projektų, kiek jie kainavo ir koks jų efektyvumas.
Užtat Lietuvoje klesti neformalus ugdymas. Veikloje po pamokų susitinka laimingi mokytojai ir laimingi mokiniai. Tokią gerąją patirtį iš neformalaus ugdymo reikėtų perkelti į formalųjį. Kaip sakė viena mama: „Po pamokų vaikai atsigauna būreliuose.“
VEIDAS: Jei valstybiniuose dokumentuose deklaruojami dalykai būtų perkelti į realų ugdymo procesą, ar galėtume tikėtis pažangos?
S.Ž.: Remiantis pedagoginiais terminais, yra bendrieji ir dalykiniai gebėjimai. Bendrieji gebėjimai, tai yra saviraiška, kūrybiškumas, mokėjimas bendrauti, patyčių prevencija ir kiti, šiandien taip pat deklaruojami. Tačiau realybė tokia, kad ugdymo procese akcentuojame dalykinius, o ne bendruosius gebėjimus. Net brandos egzaminais tikrinami dalykiniai gebėjimai. Žinoma, esama diskusijų, gal tokią tvarką keisti, pildyti mokinio užklasinės veiklos pasiekimais, kurie gali būti svarbūs vėlesnei karjerai. Tačiau tokia moksleivio patirtis kol kas reikšminga nebent jam vykstant mokytis į užsienį. Bendrieji dalykai turėtų būti įtraukiami į kasdieninę veiklą, ne tik į etikos pamokas ar užklasinę veiklą.
VEIDAS: Viešojoje erdvėje vis kartojami pažangių švietimo sistemų šalių pavyzdžiai. Ar jaučiate pastangas „mėgdžioti“ kitas šalis?
S.Ž.: Matau Suomijos įtaką mokytojų elgsenai. Mokytojai, kurie pajuto įdomesnio, labiau motyvuoto darbo galimybę, šią metodiką bando taikyti Lietuvos mokyklose. Prieš metus sužinojau, kaip sėkmingai vienoje Šiaulių pradinėje mokykloje dirba mokytoja, pakeitusi metodiką. Pirmokai ar antrokai ten tokie motyvuoti, kad žino, jog „trečiadieniais negalima sirgti, nes yra pati įdomiausia diena“. Trečiadieniais ten vyksta pradinukų projektų pristatymai, mokytoja pakviečia ką nors iš tėvų, stebėtoją, kad vaikai įgautų dar daugiau motyvacijos. Paklausiau jos, kaip pradėjo taikyti tokią metodiką, o ji atsakė tokių pavyzdžių prieš 12 metų pamačiusi JAV.
Panašūs pavydžiai Lietuvoje plinta per gerąją praktiką, kai mokytojai pamato, kas efektyvu, ir ima tai taikyti. Tarkim, vienos Vilniaus mokyklos mokytojai nuolat kėlė savo kvalifikaciją mokymuose, tačiau mokyklos rezultatai nesikeitė. Tada jie atsisakė išorinių mokymų ir mokyklos viduje ėmė kalbėtis, ką galima pakeisti. Žinoma, reikia bendraminčių, ne vieno žmogaus iniciatyvų, bet jei bendrame susitarime dalyvautų ir moksleiviai, jų motyvacija būtų visai kitokia. Kelių yra, pasaulis juos išmynė, todėl mums be didelių lozungų reikėtų pradėti veikti metodiškai.
Pamažu pokyčiai vyksta, keičiamas pradinio ugdymo reglamentas, išnyksta skambučio ribos, nuo pamokos pereinama prie veiklos.
VEIDAS: Jūsų pavyzdžiai perša mintį, kad Lietuvos švietimo sistemai trūksta komunikacijos ir susitarimo.
S.Ž.: Taip. Galėtų atsirasti koks nors fondas, kuris viešintų tobulus pavyzdžius vien tam, kad sklistų jų patirtis. Pavyzdžiui, viena mokytoja iš Kupiškio rajono mokyklos, konferencijoje demonstravusi, kaip panaudoti elektronines priemones pradiniam ugdymui, turi savo asmeninę interneto svetainę, kurioje – 36 tūkst. lankytojų iš 25 pasaulio šalių.
Man regis, reikėtų kalbėti ir apie tyrimus, kuriuose dalyvauja mūsų moksleiviai, kriterijus. Kaip vadovėlių autorius, tokios informacijos randu daugiausia antriniuose šaltiniuose, nors norėčiau diskutuoti su ministerijos specialistais. Dabar esame socialiniai partneriai, o galėtume tapti bendraminčiais. Kaip tik dabar rašau ketvirtos klasės vadovėlį, galėčiau daug ką panaudoti, jei tik žinočiau, ko reikia. Domiuosi suomių, britų, prancūzų programomis, bet efektyviau būtų, jei gaučiau pasiūlymų iš mūsų specialistų.