"Veido" archyvas

Poetai Homeras ir Johnas Miltonas, klasikos genijus Ludwigas van Beethovenas, rašytojas Miguelis de Cervantesas, tapytojas Francisco Goya, muzikantai Andrea Bocelli, Stevie Wonderis, Ray’us Charlesas. Visi šie legendiniai žmonės turėjo vieną bendrą savybę – negalią. Ir ne tik jie – sąrašas galėtų būti labai ilgas.

Štai vienas garsiausių pasaulio mokslininkų astrofizikas Stephenas Williamsas Hawkingas yra visiškai paralyžiuotas ir gali kalbėti tik padedamas kompiuterio. O ispanų kompozitoriai Joaquinas Rodrigo ir Miguelis de Fuenllana buvo visiškai akli. Prancūzų gitaristui Django Reinhartui virtuoziškai skambinti gitara nesutrukdė nevaldomi du kairės rankos pirštai, kaip ir buvusiai dainininko Paulo McCartney žmonai modeliui Heather Mills vaikščioti podiumu netrukdė amputuota koja.

JAV politinė aktyvistė ir visuomenės veikėja Helen Keller buvo ne tik neregė, bet ir kurčia. Aklas ir autizmu sergantis anglų pianistas Derekas Paravicini vadinamas šių laikų muzikos genijumi. Daugelis nežino, kad net ir nemenkas būrelis Holivudo žvaigždžių turėjo ar iki šiol turi tam tikrų negalių. Pavyzdžiui, Waltui Disney’ui, Quentinui Tarantino, Tomui Cruise’ui diagnozuota disleksija, Paulas Newmanas neskyrė spalvų, o Sylvesterio Stallone’s kairė veido pusė paralyžiuota.

Bet mes jų nevertiname kaip kažkokių silpnų. Kaip tik į juos žvelgiame su pagarba. Mat daugybė neįgalių vyrų ir moterų sugebėjo ir sugeba daug pasiekti, užsitarnauti žmonių pasitikėjimą, įsitvirtinti aukštuose valdžios postuose ir nuveikti reikšmingų visuomenei darbų.

Priminsime, kad buvo paralyžiuoti JAV prezidentai Franklinas Rooseveltas bei Woodrow Wilsonas, dabartinis Kanados parlamento narys Stevenas Fletcheris, Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schäuble, buvusi Lenkijos seimo narė parolimpietė Malgorzata Olejnik. Ilgametis Dominikos Respublikos prezidentas Joaquinas Balagueras buvo aklas, toks yra ir Didžiosios Britanijos parlamento narys buvęs ministras Davidas Blunkettas. Buvusi Norvegijos ministrė Guro Fjellanger turi įgimtą stuburo išvaržą ir sėdi vežimėlyje. Keliems JAV senatoriams amputuotos galūnės, Alabamos gubernatorius George’as Wallace’as ir keli senatoriai paralyžiuoti, Niujorko valstijos gubernatorius Davidas Patersonas – neregys, Nebraskos gubernatorius Bobas Kerrey netekęs vienos kojos.

Įkvepiantys pavyzdžiai

Įkvepiančių pavyzdžių turime ir Lietuvoje. Galime prisiminti “Veido” 2009 metų vadovu išrinktą judėjimo negalią turintį UAB “Intersurgical” direktorių Edvardą Žvirblį, buvusį Teisės instituto direktorių Antaną Dapšį, į populiarius televizijos šokių projektus įsitraukusius parolimpietį Tomą Kairį ir kurčnebylę Laurą Valytę.

Tiesa, mūsų šalyje didžiulė negalią turinčių žmonių bėda – jų nedarbas. Neįgalieji Lietuvoje sudaro apie 8 proc. visų šalies gyventojų ir, asociacijos “Lietuvos neįgaliųjų forumas” duomenimis, tik apie 12 proc. jų turi darbą – tai yra kone pustrečio karto mažiau nei ES vidurkis. Žinoma, pirmiausia čia susiduriame su darbdavių požiūriu į negalią turinčius žmones ir jų darbingumą, kita vertus, nemažai reikšmės turi ir pačių neįgaliųjų motyvacija bei siekiai.

Štai regėjimo negalią turintis Marius Zibolis, jau 16 metų dirbantis socialinėje įmonėje “Liregus”, įsitikinęs, kad galimybės įsidarbinti priklauso nuo paties neįgalaus žmogaus ir jo noro bendrauti. Svarbu ir palankiai susiklosčiusios aplinkybės – klausos negalią turintis Kęstutis Gumbrys darbo niekada neieškojo, bet visada jį turėjo: yra dirbęs profesiniame mokymo centre administratorės padėjėju, vėliau įdarbinimo tarpininku, o šiuo metu yra UAB “Rimi Lietuva” darbuotojų atrankos vadybininkas, be to, jau daug metų darbuojasi specialiosios kūrybos draugijoje “Guboja”. Vyras įsitikinęs, kad įsidarbinti siekiantis neįgalusis pats turi to norėti, būti darbštus, kantrus, pasitikėti savimi ir pozityviai mąstyti.

Sunkią judėjimo negalią turinti Irma Zabulionytė septintus metus dirba dizainere Panevėžio dienraščio “Sekundė” redakcijoje. Ji sako pastebinti, kad neįgalieji dažnai nori iš karto gauti gerai mokamą darbą, todėl pataria realiai vertinti savo gebėjimus ir kompetenciją bei niekada nenuleisti rankų, atrasti patinkančią sritį, daug dėmesio skirti mokslui ir profesiniam tobulėjimui. Nuo gimimo visiškai nematančiam Aurimui Papečkiui pavyko įsidarbinti konsultantu Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnyboje prie Finansų ministerijos. Siunčiantiems savo gyvenimo aprašymą ar einantiems į pokalbį dėl darbo jis pataria nusiteikti, kad to darbo jie gali ir negauti, antraip kiekvieną nesėkmę lydės vis didesnis nusivylimas.

Svarbiausia – tikslas ir atkaklumas

Lietuvoje negalios kamuojamų žmonių yra ir tarp tautos išrinktųjų. Regėjimo negalią turintis antrą kadenciją Seime dirbantis parlamentaras Edvardas Žakaris tvirtina, kad reikia turėti paskatą kažko siekti: “Jei žmogus neturi problemų, jam dažnai nekyla noras ką nors pasiekti. O kai turi negandų ir noro jas įveikti, tai ir padarai. Aišku, ne per vieną dieną”.

Jis prisimena, kaip progresuojant ligai per gerą mėnesį iš pakankamo regėjimo liko tik matoma šviesa, ir tai buvo didžiulis smūgis: “Bet praėjo kiek laiko, ir pagalvojau: kurių galų čia visi turi manęs gailėtis? Atsirado noras parodyti, kad ir pats kažką galiu. Tiems, kurie puola į neviltį, linkėčiau pirmiausia rasti savyje jėgų, nusistatyti tikslus ir užsispyrusiai jų siekti, nebijoti prašyti pagalbos – ir viskas bus įveikiama. Gyvenime daug kas įmanoma, tik reikia pradėti nuo savęs”.

Pašnekovas pastebi, kad dauguma visuomenės geranoriškai nusiteikusi negalią turinčių žmonių atžvilgiu, tik kartais nežino, kaip su jais elgtis, nedrįsta prieiti. Todėl visuomenei reikalingas švietimas – ne vadovėlinis, o paremtas tikrais gerais pavyzdžiais. “Svarbiausia – nebijoti žmogaus ir paprasčiausiai jo paklausti, ar nereikia kuo padėti. Nebijoti paliesti negirdintį ar nematantį, kad jis suprastų, į ką kreipiesi, ir atsirastų kontaktas”, – ragina pašnekovas.

Kita vertus, parlamentaras skatina ir pačius neįgaliuosius nebijoti, nes kažkas turi pirmas žengti žingsnį, ir tada visuomenė prie to pripras. Todėl būtų naudinga ir negalią turinčius vaikus nuo mažens leisti į bendrus darželius ir mokyklas.

Kalbėdamas apie menką neįgaliųjų įsidarbinimą, E.Žakaris išskyrė darbo vietos specifinio pritaikymo būtinybę, kuri yra papildomas rūpestis darbdaviui. Tačiau dauguma darbdavių dar nežino ar neatsižvelgia į tai, kad valstybė moka kiekvieno įdarbinto neįgaliojo tam tikrą dalį atlyginimo, apmoka darbo vietos steigimą, taigi šitaip galima sutaupyti. Pašnekovas pasidžiaugė, kad daugėja socialinių įmonių, kurios įdarbina neįgaliuosius ir leidžia jiems įsitraukti į darbo rinką bei visuomenės gyvenimą.

Socialinės įmonės statusą turi ir masažo salonas “Matančios rankos”, kurį prieš penkerius metus įkūrė ir iki šiol sėkmingai vadovauja per eismo įvykį regėjimo netekęs Karolis Verbliugevičius. “Netekęs regėjimo pradėjau mokytis gyventi iš naujo. Baigiau du universitetus, įvaldžiau kompiuterį, ieškojau darbo, bet niekaip nesugebėjau jo rasti.

Mano pašalpa siekė 138 Lt, todėl pabandžiau susikurti darbo vietą pats”, – pasakojo 33-ejų metų vyras. Šiandien salone, taikančiame ir akupunktūros bei lazerio terapijos procedūras, yra trylika darbuotojų, iš jų dešimt – su negalia, o ištikimų klientų kasmet vis daugėja. “Kitiems siūlau būti atkaklesniems, jei nuleisi rankas – nieko nepasieksi”, – pataria K.Verbliugevičius.

Užsispyrę optimistai

Mūsų šalį dažnai garsina sportininkų pergalės. Prie jų prisideda ir negalią turintys žmonės. Štai iš dalies paralyžiuota pasaulio lengvosios atletikos rekordininkė parolimpietė Aldona Grigaliūnienė 1996 m. Atlantos parolimpinėse žaidynėse laimėjo šuolių į tolį, o 2004 m. Atėnų – rutulio stūmimo rungties aukso medalius, 2008 m. iš Pekino parsivežė sidabro medalį, kurį vėlgi iškovojo rutulio stūmimo sektoriuje.

Nelaimingo atsitikimo metu dar vaikystėje regėjimą praradęs parolimpietis Vytautas Girnius 1988 m. Seulo parolimpinėse žaidynėse ieties metimo ir penkiakovės rungtyse iškovojo aukso, 1992 m. Barselonoje – penkiakovės rungties sidabro, 1996 m. Atlantoje – ieties metimo sidabro medalius, jis yra ir daugybės Europos bei pasaulio aklųjų lengvosios atletikos čempionatų prizininkas.

“Mano aktyvumas ir rezultatų siekimas – tai mano prigimtis. Esu hiperaktyvus, tad man reikia išlieti energiją. Sutikau gerų žmonių, kurie ir paskatino užsiimti lengvąja atletika. Netingėjau sportuoti, nuo vaikystės sportui buvo parduotos visos vasaros”, – sakė čempionas. Humoro nestokojantis vyras mėgsta kitiems sakyti, kad gyvenime viskas praeina, todėl ir problemų spręsti nereikia – jos esą pačios savaime dings. “Žinokite, aš esu optimistas. Niekada neleidžiu jokioms juodoms mintims manęs užvaldyti”, – pridūrė V.Girnius.

Optimistiškai nusiteikęs ir judėjimo negalią turintis Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkas Zigmantas Jančiauskis: “Kažko siekti gyvenime mane skatina užsispyrimas – esu žemaitis. Pamenu, kaip po traumos gydytojas man neleido nukabinti nosies ir sakė, kad turiu susitaikyti su negalia. Be to, tais pačiais metais gimė vaikas – atsirado noras ir pareiga kažką turėti, dirbti, ir tas noras išliko iki šių dienų”.