Scanpix

Pasaulis gedi muzikos chameleono ir vieno įtakingiausių visų laikų muzikantų Davido Bowie. Praėjusį penktadienį sulaukęs 69-ojo gimtadienio ir tą pačią dieną išleidęs atsisveikinimo albumą „Blackstar“, sekmadienį jis išėjo į amžinybę.

Dovaidas PABIRŽIS

Kiekvienai kartai D.Bowie ir jo muzika buvo vis kitokia. Man, gimusiam XX a. devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūroje, D.Bowie pirmiausia atrodė kaip psichodelinės elektronikos kompozicijų au­torius, kartu su „Pet Shop Boys“ sveikinantis berniuką iš kosmoso ir vien savo pirštais kuriantis keistas ateivių kaukes. Taip pat originalus pačios melodingiausios gru­pės „Nirvana“ dainos autorius. Tuo metu nieko negalėjo bū­ti geriau už „Nir­va­ną“. Tik bran­desniame amžiuje teko pa­žin­ti ne­išsemiamus D.Bowie se­nesnės kūrybos klodus.

Vien skirtingų muzikos, įvaizdžio ir stilistikos laikotarpių atlikėjo kūryboje galima suskaičiuoti per dešimtį. Nuo pat jaunystės D.Bowie (tikrasis vardas – Da­vidas Jonesas, jį atlikėjas pakeitė tam, kad jo nepainiotų su grupės „The Monkees“ dainininku Da­vy Jonesu) žavėjosi rokenrolu ir 1962-aisiais subūrė pirmąją sa­vo grupę „The Kon­rads“. Po kelerių metų ėmėsi solo karjeros, pradėjęs nuo tuo metu populiaraus psichodelinio roko.

1969-aisiais atlikėjas sulaukė pirmosios sėkmės su kūriniu „Space Oddity“, kuris pasakoja apie mirties laukiantį astronautą. Kosmoso tema – nuolat besikartojanti D.Bowie karjeroje.

Netrukus dainininkas metasi į kostiuminį roką. 1972 m. išleidžia „The Rise And Fall Of The Spi­ders From Mars“. Albumas – glam­­roko pra­­džia. D.Bowie tam­pa Ziggy Star­dustu – Žemėje besilankančiu ateiviu.

Po keleto šios stiliaus įrašų britas atranda JAV funk ir soul muziką. Ir visiškai pakeičia savo dainų skambesį, prarasdamas daugelį buvusių gerbėjų. Tai nutinka toli gražu ne vienintelį kartą jo karjeroje.

Dar po metų D.Bowie – krautroko (iš Vokietijos atėjęs žanras, derinęs roko ir elektroninę muziką) atlikėjas, šį kartą pasirodantis lieso baltojo kunigaikščio (The Thin White Duke) amplua. Dešimtmečio pabaigoje rokeris apsigyveno Vakarų Vokietijoje ir su prodiuseriu Brianu Eno išleido išgarsėjusią Berlyno albumų trilogiją, kurioje sujungė stadioninio roko ir ambient muzikos garsus.

1976 m. D.Bowie suvaidino ateivį Nicolo Roe­go fantastiniame filme „The Man Who Fell To Earth“. Vienoje filmo scenų jo klausia: „Ar jūs lietuvis?“.

Devintajame dešimtmetyje D.Bowie pasineria į naujosios bangos stilistiką ir kartu su grupe „Queen“ išleidžia vieną garsiausių savo kūrinių  „Under Pres­sure“. Netrukus dainininkas suburia sun­kiojo roko grupę „Tin Machi­ne“, su ku­ria įrašo du albumus.

Dešimtajame dešimtmetyje D.Bo­­wie išliko aktyvus ir stengėsi suspėti su muzikos madomis – ak­ty­viau eksperimentavo su elektronine bei in­dustrine muzika.

Atlikėjo karjera beveik nu­trūko po 2004-ųjų, kai D.Bowie patyrė širdies smūgį. Nuo tol jis beveik ne­koncertavo, apskritai retai rodėsi viešumoje. 2013-aisiais, po dešimtmečio pertraukos, pasirodė albumas „The Next Day“, kuriame dainininkas puikiai atskleidė beveik visus savo kūrybos laikotarpius.

Sunku tikėtis kada nors su­lauk­ti muzikanto, panašaus į D.Bo­wie. Žmo­gaus, gebėjusio kaustyti dėmesį dešimtmečiais ir sužibėti kaskart imantis vis kažko naujo. Sunku at­rasti ir atlikėją, kuris nebūtų įkvėptas D.Bowie kūrybos. Tą liudija ir šimtai užuojautų iš muzikantų bendruomenės visame pasaulyje.

D.Bowie įtaką darė ne tik mu­zikai. Vokietijos užsienio reikalų mi­nisterija padėkojo dainininkui už jo indėlį nugriaunant Berlyno sieną. Va­tikano atstovas kardinolas Gian­franco Ravasi socialiniame tinkle „Twitter“ išplatino žinutę su kūrinio „Spa­ce Oddity“ pirmosiomis eilutėmis, pasibaigiančiomis sakiniu: „Te­gul Dievas būna su tavimi.“ Di­džiosios Bri­ta­nijos premjeras Da­vi­das C­me­ro­nas neseniai prisipažino, kad „Hunky Dory“ yra mėgstamiausias jo muzikos įrašas.

„Šiandien mes gedime di­džiu­lio Britanijos talento. Ge­ni­jus yra per dažnai vartojamas žodis, ta­čiau ma­­nau, kad muzikoje, kūryboje ir mene D.Bowie buvo genijus. Kai kuriems mano bendraamžiams jis sukūrė didelę dalį mūsų gyvenimo gar­so takelio: nuo pirmo karto, kai išgirdau „Space Oddity“, iki nuostabaus atletų žygiavimo olimpinėse žaidynėse skambant „Heroes“. Jis buvo išradingumo meistras ir vienas nuostabiausių dalykų yra tai, kad beveik visada jo išradingumo rezultatai tapdavo neįtikėtinai sėkmingi ir puikiai veikė“, – sakė britų premjeras.

Dainininko bičiulio Briano Eno teigimu, D.Bowie mirtis tapo tokia pat netikėta, kaip ir beveik visa, ką jis darė.