"Veido" archyvas

“Gera muzika – kaip narkotikas. Mėgaujuosi privilegija ją groti”, – sako D.Kirilauskas

“Ar pastebėjote: visų svetur išvykusių gyventi atlikėjų žurnalistai klausia, kodėl jie išvažiavo ir ar nemano grįžti. O visų Lietuvoje likusių teiraujasi, kodėl jie dar čia. Tarsi ir viena, ir kita laikytų nenatūralia būsena”, – sakau Daumantui.

“Iš tiesų. Kai 2000-aisiais, baigęs “Mozarteum” studijas, grįžau iš Zalcburgo, manęs irgi visi klausinėjo, ko parvažiavau. Bet Austrija – konservatyvus kraštas, ir per studijų metus man truputį pabodo klasika. Tuomet labiau norėjosi dumti už Atlanto groti džiazo. Deja, nepavyko gauti nei JAV, nei Kanados vizos. Konsulai išsigando, kad nepasilikčiau ten visam laikui”, – šypteli pianistas.

Savo interneto tinklalapyje D.Kirilauskas užsimena, kad tuomet buvo pasišovęs nusipirkti trimitą. Tik nepriduria, ar šią svajonę įgyvendino… “Žinote, viena mano studentė, irgi pianistė, mane aplenkė – parašė, kad šiuo metu jau mokosi pūsti. O aš, kaip čia pasakius… dar turiu laiko. Pagaliau su amžiumi ateina supratimas, kad verčiau daryti tai, ką moki geriausiai”, – išsisuka pašnekovas.

Jauni dėstytojai – madingi

Užtat prieš penketą metų Daumantas pats fabrike išsirinko ir savo bute pasistatė “Bechstein Academy” fortepijoną, kad galėtų repetuoti kada panorėjęs (bent jau dienomis, kol tai leidžia sovietinio daugiabučio kaimynai). Mat Muzikos ir teatro akademijoje, kurioje dėsto, pirmenybė skirstant auditorijas teikiama studentams.

Docento D.Kirilausko fortepijono klasėje šiuo metu studijuoja dešimt jaunuolių. Daumantas neslepia, kad net keturi “perbėgo” pas jį iš kitų klasių. Kodėl? Pašnekovo nuomone, praėjo akademijoje laikai, kai įtakingų profesorių studentai galėjo tikėtis protekcijų per egzaminus arba pirmenybės renkantis užsienio stažuotes. Šiandien tarp jaunuolių madinga turėti jauną, progresyviau mąstantį dėstytoją, tik štai LMTA Fortepijono katedroje tokių pasirinkimas – itin kuklus. “Neskaičiuojant kol kas asistentu dirbančio iš JAV sugrįžusio Aido Puodžiuko, aš katedroje – pats jauniausias”, – prisipažįsta kitąmet keturiasdešimtmetį švęsiantis Daumantas. Nors užsienyje studijas baigusių jaunų lietuvių pianistų, siekiančių dėstytojo vietos Vilniuje, išties netrūksta.

Docentu, surinkęs visus būtinus pastarųjų penkerių metų koncertinę ir pedagoginę veiklą liudijančius popierius, išleistus muzikos įrašus ir įvykdęs kitus reikalavimus, D.Kirilauskas tapo šįmet. “Bet patikėkite – savo juodadarbio metus atvargau. Aštuoneri metai pirmyn atgal siuntinėjamo katedros asistento karjeros – ne juokas. Nesakau, kad jie nieko nedavė metodiniu požiūriu, tačiau tobulėti kaip atlikėjui laiko likdavo nedaug”, – aiškina pianistas.

Ar gavus studentų klasę pasidarė lengviau? “Dabar bent turiu galimybę planuoti savo laiką. Studentams skiriu dvi savaitės dienas, kurias akademijoje atidirbu nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Vienus rengiu baigiamiesiems egzaminams, kitus – tarptautiniams konkursams. Net trys mano mokiniai ketina dalyvauti rugsėjį vyksiančiame M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurse. Jaunimas apskritai labai nori varžytis. Būna, ateina rudenį žalias pirmakursis ir pareiškia, kad lapkričio mėnesį planuoja demonstruoti savo sugebėjimus Ispanijoje… Kaip jį įtikinti, kad pirma išmoktų padoriai groti, o tada važiuotų stebinti pasaulio? Neįtikinsi. Geriausiai to išmoko patirtis. Išvažiuoja svetur, pasiklauso, kaip groja kitų šalių studentai, tada susivokia, kokia negailestinga jų laukia konkurencija”, – pasakoja Daumantas.

Per egzaminus, kai skambina jo studentai, jaunas dėstytojas sėdi kaip ant adatų. “Tada girdi kiekvieną klaidelę ir nieko nebegali pakeisti. Bet nesu iš tų, kurie stengiasi žūtbūt tempti savo studentus, visas jų nesėkmes aiškindami jauduliu. Tuos, kurie dirbo visus metus, – užstoju, o tų, kurie atliekamus kūrinius išmoko paskutinę savaitę, – ne”, – neslepia principų pianistas.

Klausimai ir atsakymai

Nors jaunų muzikantų ugdymo sistemos Lietuvai vis dar pavydi daugelis šalių, D.Kirilauskas ją vertina be didelio entuziazmo. “Būkim atviri: vienintelė Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla tinkamai rengia jaunuolius profesionalioms muzikos studijoms. O iš Kauno ir Klaipėdos atvykę studijuoti pianistai demonstruoja mums tokių technikos spragų, kad kartais tyliai pagalvoji: geriau jų išvis nebūtų mokę skambinti fortepijonu”, – tiesmukai rėžia dėstytojas.

Tačiau kodėl jis pats, turėjęs, kaip tvirtina, geriausius Lietuvos teritorijoje įmanomus mokytojus, vėliau puikiais įvertinimais baigęs studijas pas legendinį Karlą Heinzą Kammerlingą ir laimėjęs pavydėtiną puokštę tarptautinių konkursų, nesiekė tokios intensyvios koncertuojančio solisto karjeros, kokia jau dabar gali didžiuotis, tarkim, dvidešimtmetis Lukas Geniušas?

“Nepamirškite, kad Luko močiutė Vera Gornostajeva, kuri jį mokė skambinti nuo mažens, laikoma viena geriausių pedagogų pasaulyje. Antra, nežinau, kaip paaiškinti, tačiau man gastroliuojančio pianisto karjera nebuvo svarbiausia, labiau traukė kūryba. Norėjosi pasirinkti, kokią muziką skambinti, nes grodamas viską iš eilės greitai pavargsti. Todėl nesiekiau žūtbūt likti Vakaruose – negrodamas ten laimingas nebūčiau. Į vieną dėstytojo vietą ten pretenduoja iki šimto kandidatų, net patys vokiečiai dabar kukliai vertina savo šansus Vokietijos akademijose. Daugiau galimybių būtų įsidarbinti koncertmeisteriu, tačiau tai reikštų visą gyvenimą skambinti operos repertuarą. Turiu parengęs koncertinių programų su operos solistais Liora Grodnikaite, Joana Gedmintaite ir Ignu Misiūra-Tumanovu, tačiau skambinti arijas visą gyvenimą – ne man”, – tvirtina Daumantas.

Užtat puikiai jautėsi neseniai įveikęs itin didelio meistriškumo reikalaujančius ir ilgokai savo atlikėjo laukusius kompozitoriaus Felikso Bajoro kūrinius, nors supranta, kad jų sudėtingumą įvertins tik muzikos specialistai. Dabar pradeda repetuoti naują Osvaldo Balakausko opusą, kurio premjera numatyta liepą Nidoje vykstančiame Thomo Manno festivalyje. Ir iš anksto prisibijo, kad teks skambinti senutėliu fortepijonu, nes gero instrumento šiame kurorte nėra. O tai, neabejoja, turės įtakos koncerto kokybei: “Viena draugė, kuri girdėjo mano rečitalį Kėdainiuose ir praėjusią savaitę išklausė tą pačią programą Vilniuje, “Piano.lt” koncertų salėje, tvirtino, kad įspūdžiai – nesulyginami. Ilgas koncertinis fortepijonas suteikia daug platesnę garsų skalę.”

D.Kirilausko rečitalio programą pradeda Ludwigo van Beethoveno Trečioji sonata fortepijonui, kurioje pianistas tarsi ieško atsakymų į sudėtingus kompozitoriaus suformuluotus klausimus. “Gerai pastebėjote – pirmoji sonatos dalis būtent tokia. Kai šią sonatą skambindavau mokykloje, pedagogė Liucija Drąsutienė nuolat mane stabdydavo, o aš nesuprasdavau, ko jinai iš manęs nori. Bet kaip vaikui rasti genijui prilygstančius atsakymus? Tokiems kūriniams reikia subręsti. Štai dabar ir įtraukiau L.Beethoveno sonatą į rečitalio programą”, – aiškina pianistas.

Žvaigždžių žaidimai

Nuo jaunystės kolekcionavęs džiazo įrašus, D.Kirilauskas tvirtina neseniai pusę savo kolekcijos (maždaug tūkstantį kompaktinių plokštelių) pernešęs į rūsį. Antra tiek liko po ranka, nors ir jų, prisipažįsta, didžiosios dalies greičiausiai nebesiklausys.

“Jaunystėje į save siurbi viską, vėliau tampi išrankesnis. Ir dabar jau gerai pagalvoju prieš eidamas į koncertą. Džiazo festivaliuose renkuosi tik pačius iškiliausius atlikėjus ir dažniausiai atspėju, kas laukia jų koncertuose. Į Kenny Garretto pasirodymus nebevaikštau: žinau, kad sugros vieną gabalą, po to žais su publika. Netgi vienas mano favoritų Chickas Corea antroje koncerto dalyje pasidavė madai: pradėjo kviesti į sceną žiūrovus, norinčius kartu su juo pagroti.

Pagalvojau: gal eiti? Juk kažkada sapnavau, kaip grojam su Ch.Corea keturiomis rankomis… Bet nė vienas iš profesionalių muzikantų (o jų salėje buvo daug) į sceną nesiveržė – nesolidu demonstruotis… Antra vertus, bilietą perki tam, kad klausytumeisi atvykusios žvaigždės, o ne pianistų iš salės. Kai Kauno sporto halėje mūsų paauglės užlipo padainuoti kartu su Bobby McFerrinu – iš gėdos norėjosi užsikimšt ausis”, – neslepia pašnekovas.

D.Kirilausko relikvijų sąraše – ne tik konkursų diplomai (vienas net su princesės Dianos autografu), bet ir istorinis Alo Jarreau ranka jam asmeniškai rašytas laiškas. Muzikantai susipažino 1994-aisiais Londone, ir Daumantas iki šiol prisimena juodaodės žvaigždės ištartus palinkėjimus: “Play Wwwell, Play Grrreat!”

“Klausytojams, kaip ir kiekvienas profesionalus atlikėjas, tegroju vieną tūkstantąją prie instrumento praleidžiamo laiko, todėl norisi, kad šis laikas nebūtų beprasmis. Juk groti gerą, didingą muziką – didžiulė muzikanto privilegija”, – tvirtina pianistas.

Ir nors pirmuosius vaikiškus savo karjeros rečitalius skambino jau prieš tris dešimtmečius, sako, kad prieš svarbesnius koncertus, ypač Vilniuje, kai susirenka draugai ir mokytojai, dvi dienas neranda sau vietos. Šiais metais D.Kirilausko dar laukia rečitaliai Nidoje, Los Andžele ir Bulgarijos mieste Plovdive.