Neįgaliųjų nedarbo problemos milijonai litų subsidijų išspręsti nepadeda: įvairiomis įdarbinimo programomis pasinaudoja tik menkas nuošimtis neįgaliųjų, o nemažai jų tampa dar ir darbdavių sukčiavimo įrankiu.

Lietuva atsiduria tarp valstybių, kuriose neįgaliųjų nedarbas – vienas didžiausių Europoje ir siekia per 70 proc. (ES vidurkis – 55 proc.)
Šiuo metu dirbančių darbingo amžiaus neįgaliųjų Lietuvoje yra apie 47 tūkst., tai maždaug 27 proc. visų darbingo amžiaus neįgalių žmonių. Kiti arba negali dirbti dėl negalios, arba darbo vietos tiesiog neranda.
Lietuvos darbo biržos duomenimis, įregistruotų neįgalių bedarbių skaičius jau ne vienus metus viršija 10 tūkst.
Šiaip jau tam, kad neįgalieji būtų integruoti į darbo rinką, skiriamos didžiulės lėšos, vykdomos įvairios darbdavius motyvuojančios programos, tačiau ir jos nepadeda bent kiek labiau sumažinti neįgaliųjų nedarbo problemos, nes šiomis programomis vis tiek pasinaudoja tik labai maža dalis neįgaliųjų. Ir netgi jiems ne visada nusišypso laimė: kartais darbdaviams jie tampa tik pasipelnymo priemone.

Milijardai problemos neišsprendžia

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, šių metų sausio–rugsėjo mėnesiais dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse nusiųsti 2187 neįgalūs asmenys, arba 4,6 proc. visų bedarbių. Daugiausiai – 1822 buvo įdarbinti pagal remiamo įdarbinimo programą. Iš jų pagal įdarbinimo subsidijuojant programą – 648, pagal darbo įgūdžių įgijimo rėmimo programą – 65, įdarbinant dirbti viešuosius darbus – 1106, o pagal darbo rotacijos programą, kuri leidžia neįgalųjį įdarbinti trumpam laikui, kol atostogauja ar serga kitas įmonės darbuotojas, – trys. Dar 16 neįgaliųjų dalyvavo profesinio mokymo programose, skirtose profesinei kvalifikacijai ar kompetencijai įgyti.
Visos šios priemonės finansuojamos iš Europos socialinio fondo (ESF) bei valstybės lėšų. Skaičiuojama, kad vienam dirbančiam neįgaliajam pagal šias programas skiriama suma svyruoja nuo pusantro iki penkių tūkstančių litų, o bendra visiems tokių programų dalyviams skiriama suma kasmet viršija 10 mln. Lt. Pavyzdžiui, 2011 m. vienam asmeniui, dalyvaujančiam profesinio mokymo programoje, remti panaudota po maždaug 5 tūkst. Lt. Vieno žmogaus įdarbinimas subsidijuojant atsiėjo 2,2 tūkst. Lt, viešieji darbai – 1,4 tūkst. Lt, darbo įgūdžių įgijimo rėmimas – 2,8 tūkst. Lt, o darbo rotacija – 2,4 tūkst. Lt.
Be to, įgyvendinant paramos darbo vietoms steigti priemones per 2011 m. panaudota per 3 mln. Lt Užimtumo fondo lėšų, iš jų darbo vietų steigimui subsidijuoti – 1,9 mln. Lt, savarankiškam užimtumui remti – 1,2 mln. Lt. Na, o profesinės reabilitacijos programai finansuoti vien šiemet jau panaudota daugiau nei 9 mln. Lt: 1,7 mln. Lt iš valstybės biudžeto, dar 7,3 mln. Lt – iš ESF.
Vertinant iš darbdavių pozicijų, tokios sumos turėtų atrodyti patraukliai: pagal kai kurias programas kompensuojama nemaža dalis neįgaliajam apskaičiuoto atlyginimo, taikomos mokesčių lengvatos, galima gauti subsidiją netgi neįgaliojo darbo vietai įrengti – už ES lėšas įsigyti reikiamų darbo priemonių ar įrangos, pritaikyti darbo vietą neįgaliojo poreikiams. Tačiau kaip liudija skaičiai, nedarbas tarp neįgaliųjų mažėja labai nedaug, tad akivaizdu, kad vien milijonų iš įvairių fondų nepakanka: darbdaviai dažnai baiminasi įdarbinti neįgaliuosius manydami, kad šie nesusidoros su patikėtomis užduotimis, kad dažnai sirgs ir pan.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.