Neįgalių studentų per dešimtmetį padaugėjo tris kartus. Pernai šalies aukštosiose mokyklose mokėsi 979 negalią turintys jaunuoliai.

Gabija Sabaliauskaitė

Mažiau nei tūkstantis studijuojančių neįgaliųjų – tai ne argumentas ignoruoti jų poreikius ir nesudaryti sąlygų mokytis žmogui, kuris, pavyzdžiui, turi judėjimo negalią, netrukdančią studijoms.

Nepaisant vis gerėjančio aukštųjų mokyklų prisitaikymo patenkinti šių studentų poreikius, netrūksta ir absurdo, kai neregiai negali gauti mokomosios medžiagos garso įrašo dėl autorių teisių arba negali pasiekti jiems tinkamo įėjimo, nes takelis, vedantis iki jo, žiemą nevalomas.

Maža to, dalis aukštųjų mokyklų, kuriose mokosi specialiųjų poreikių turinčių studentų, nežino, koks jų auklėtinių negalios tipas. Kitaip tariant, nė nenutuokia, kaip geriau prisitaikyti, nes tokios informacijos net nerenka.

„Ko gero, vienos rankos pirštais galime suskaičiuoti aukštąsias mokyklas, kurios puikiausiai pritaikytos neįgaliesiems. Žinoma, judėjimo, fizinę negalią turintiems žmonėms aktualiausias klausimas yra prieinamumas. Visi kiti dalykai neturi įtakos judėjimo sutrikimų turinčio žmogaus studijoms. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kad įėjimas yra tinkamas, bet tualetai nepritaikyti. Panašūs buitiniai ir gana paprasti klausimai ne visada išsprendžiami. Kitu atveju, turint klausos, regos sutrikimų, viską lemia informacijos prieinamumas. Tokiems studentams nereikia adaptuoti studijų programų, bet svarbu užtikrinti prieinamas priemones – paskaitų įrašus ar vertimus gestų kalba arba brailio raštu“, – komentuoja Lietuvos neįgaliųjų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė.

Be abejo, naivoka manyti, kad aukštoji mokykla, apsirūpinusi liftais, neįgaliųjų automobilių stovėjimo vietomis, jau gali vadintis draugiška neįgaliesiems įstaiga. Tačiau atsisakyti studijų vien todėl, kad aplinka nepritaikyta fizinę negalią turintiems asmenimis, būtų nusižengimas. Tuo įsitikinusi Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė. Pasak jos, nors derama infrastruktūra suteikia pranašumo ir išlaisvina nuo kasdienių problemų regos ir judėjimo sutrikimų turinčius neįgaliuosius, organizuoti jų studijas reikia pagal poreikius ir negalios tipą.

„Pavyzdžiui, iš aklųjų girdžiu, kad jiems paskaitų medžiagos reikėtų ne tik skaidrių formatu, jie prašo detalesnio temos išdėstymo. Nors per paskaitą nespėja užsirašyti ir kelių skaidrių jiems neužtenka, čia atsiranda net autorių teisių problemų, retas žmogus jiems pateikia kitus užrašus, – tęsia R.Kavaliauskaitė. – Kyla ir klausimų dėl atsiskaitymo formos, pasirengimo trukmės. Negalia gali lemti ir didesnį stresą, jei reikia atsakinėti girdint visai auditorijai. Problemų kelia net fizinis poilsis, būtinas judėjimo negalią turintiems studentams. Jų mokslo įstaigoje turėtų būti poilsio kambarys, kuriame jie, visą dieną sėdintys vežimėlyje, galėtų ištiesi nugarą.“

Studijas lemia ne noras, bet infrastruktūra

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA), atlikęs tyrimą, skirtą aukštojo mokslo prieinamumo neįgaliems asmenims

situacijai atskleisti, padarė išvadą, kad neįgalieji – vis dar nepakankamai aukštajame moksle atstovaujama visuomenės grupė.

Neįgaliųjų atstovų įvardytas problemas ir reikalingus pokyčius dar išsamiau patvirtina MOSTA apklaustųjų atsakymai. MOSTA analitikės Rimos Kalinauskaitės teigimu, iš apklausos rezultatų matyti, kad regos negalią turinčiųjų studijas riboja kelios problemos, susijusios būtent su studijų medžiaga. Tinkamo formato (garso įrašų, brailio raštu, pritaikytu rašytiniu formatu, kurį garsina kompiuteris) medžiagos stinga, todėl jos parengimas atima daug lauko. Pavyzdžiui, pagalbininkui reikia skenuoti reikalingą literatūrą, tada ją paversti kitais formatais ir t.t.

„Regos negalią turintys asmenys nurodo, kad aukštosioms mokykloms būtų pravartu bendradarbiauti su aklųjų bibliotekomis, taip pat ir užsienio šalių. Ne mažiau svarbus ir kalbos barjeras: knygų, skirtų akliesiems ir silpnaregiams, anglų kalba yra, o, pavyzdžiui, rusų kalbą mokantiems asmenims tokios literatūros trūksta“, – komentuoja R.Kalinauskaitė ir priduria, kad regos negalią turintys tyrimo dalyviai minėjo pageidavimą, kad bibliotekose, auditorijose būtų kompiuterių, pritaikytų regos negalią turintiems asmenims.

Nepaisant neįgaliųjų judėjimui pastate tinkamos infrastruktūros, geresnei jų savijautai reikėtų atskirų patalpų, kuriose jie galėtų ne tik pailsėti, pakeisti kūno padėtį, bet ir pasimankštinti, pasinaudoti ergoterapinėmis priemonėmis.

Pasak R.Kalinauskaitės, apklausos dalyvių nuomone, studijų kokybę pagerintų kitoks dėstytojų ir bendramokslių požiūris į neįgalų asmenį, dėstytojų švietimas, neįgalaus asmens padėjėjo, gestų kalbos vertėjų, psichologo etatų įsteigimas aukštosiose mokyklose, klausos aparatų kompensavimas. „Dalis tyrimo dalyvių minėjo, kad dėl nepritaikytos infrastruktūros jie nusprendė pasirinkti kitą paskaitą ar kitą aukštąją mokyklą“, – apibendrina R.Kalinauskaitė.

Pasak jos, apskritai renkantis studijas svarbiausi aspektai neįgaliesiems yra infrastruktūra, ištęstinių studijų galimybė ir finansiniai klausimai, apie kuriuos informacijos arba stinga, arba ji suteikiama per vėlai.

Vis dėlto, pasak apklaustųjų, galimybė mokytis ir siekti aukštojo mokslo žinių yra labai reikšminga, nes didina savivertę ir pasitikėjimą savo jėgomis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.