Vaduotis iš sovietinio palikimo Lietuvoje teks ne dešimtmetį ir ne du – vokiečių mokslininkai nustatė, kad imperijų valdymo palikimas įtakoja žmonių santykius su vietos biurokratija ir teisėsauga netgi praėjus šimtui metų po jų žlugimo.

„Kiek gi galima dėl Lietuvos bėdų kaltinti tą Sovietmetį, jau du dešimtmečius savarankiškai gyvename, čia mūsų valdžios vagys dėl visko kalti!“ – tikriausiai daugeliui mūsų girdėtas posakis. Tikriausiai daugelis girdėjusiųjų netgi mano, kad jis teisingas, tad dėl visų blogybių kalta prasta valdžia, vagys ir kyšininkai joje bei Landsbergis, nes tai jis „kolūkius sugriovė“. Žinoma, yra ir tokių, kurie taip nemano, tačiau didžiuoji dauguma jų tikriausiai neabejoja, kad visi neigiami sovietinės okupacijos ženklai Lietuvoje išnyks, kaip Biblijoje parašyta – kuomet į visuomenės ir valstybės gyvenimą įsijungs trečioji nuo išsivadavimo, laisvėje gimusių žmonių vaikų, karta. Tad laukti, regis, nebedaug belikę – kadangi 24 metus laisvėje jau nugyvenome, tai dar 15, gal 20 metų ir viskas – apie sovietmetį skaitysime tik istorijos vadovėliuose, nes jau šiandien seneliai nebesugeba paaiškinti anūkams, kodėl jų amžiaus būdami tik du žaislus teturėję.
Deja, šioms viltims nelemta išsipildyti – jungtinis vokiečių ir britų mokslininkų Saschos O.Beckerio, Katrinos Boeckh, Christos Hainz ir Ludgerio Woessmanno tyrimas „The Empire Is Dead, Long Live the Empire! Long-Run Persistence of Trust and Corruption in the Bureaucracy“ (Imerija mirė, tegyvuoja Imperija! Ilgalaikis pasitikėjimo biurokratija ir korupcijos gajumas) rodo, kad imperijų įdiegtos piliečių santykių su valstybine biurokratija, teismais ir policija tradicijos išlieka netgi praėjus šimtui metų po imperijų žlugimo! Kadangi tyrimas buvo atliktas buvusios Habsburgų imperijos ir jai kaimyninių valstybių teritorijoje, savo atradimą mokslininkai pavadino „Habsburgų efektu“.
Habsburgų efekto esmė paprasta – tose Slovakijos, Lenkijos, Ukrainos, Rumunijos, Serbijos, Bosnijos, Hercegovinos, Juodkalnijos, Kroatijos, Slovenijos žemėse, kurios kadaise buvo Habsburgų (Jungtinės Austrijos ir Vengrijos karūnos) valdomis, žmonių pasitikėjimas vietos biurokratais, teismais, policija gerokai didesnis, nei tose minimų valstybių žemėse, kurios kadaise priklausė Rusijos ar Osmanų Imperijoms.
„Habsburgų Imperija žinoma, kaip daugiatautė valstybė su palyginti gerai veikusia, žmonių pagarbą pelniusia biurokratija. Istorikai ją apibūdina kaip „sąžiningą, darbščią ir didžiadvasišką“ – priešingai kitoms Rytų Europos imperijoms, kokiomis buvo Rusija ir Osmanų imperija – savo išvadose rašo tyrėjai. – Mūsų gauti rezultatai rodo, kad praėjus beveik šimtui metų po jos subyrėjimo (tyrimas darytas remiantis 2005 ir 2006 sociologinių tyrimų duomenimis, Habsburgų Imperija subyrėjo 1918 metais), Habsburgų Imperija išlieka gyva žmonių santykiuose su vietinės valdžios institucijomis. Lygindami asmenis, gyvenančius abiejose buvusios Habsburgų Imperijos sienos pusėse, mes nustatėme, kad buvusių habsburgų valdų gyventojai labiau pasitiki teismais ir policija. Jie taip pat mažiau linkę duoti kyšius vietos valdžios institucijoms, o šios, savo ruožtu, mažiau tikisi sulaukti kyšių“.
Štai taip: vienas ir tas pats slovakas, lenkas, ukrainietis, rumunas ar bet kuris kitas kadaise Habsburgų Imperijos sienos perkirstos tautos, dažniausiai jau prieš šimtmetį sukūrusios savo nacionalinę valstybę, pilietis savo šalies valdininkais, teisėjais ir policininkais daugiau ar mažiau pasitiki priklausomai nuo to, kuriai imperijai kadaise priklausė jo gyvenamoji vietovė. Lenkas Krokuvoje ar ukrainietis Lvove (austrų Lembergas) labiau pasitiki savo policija ar teisėju, nei lenkas Lomžoje ar ukrainietis Kijeve. Tai liečia tiek privačius asmenis, tiek verslo santykius su vietos biurokratija ir tie skirtumai gali būti skaičiuojami ne procentais, bet kartais!
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad jie neaptiko „Habsburgų efekto“ įtakos nei žmonių tarpusavio santykiams, nei siekiui dalyvauti visuomeninėje ar politinėje veikloje, nei žmonių požiūriui į centrinę valstybės valdžią ar politines partijas, tad akivaizdu, jog religija ar nacionalinis žmonių charakteris įtakos turėti negalėjo. Tik konkreti, iš kartos į kartą persiduodanti, asmeninio bendravimo su valdžia patirtis – jeigu senelis ar prosenelis su savo reikalu eidavo pas Habsburgų Imperijos raštininką Johaną Konopką, tai ir anūkas, eidamas pas dabartinį „panie wladzo“, kyšio vokelyje neneš. O jeigu lietuvio prosenelis turėjo reikalų su Vinco Kudirkos aprašytuoju Vakanalijumi Vziatkovičiumi Kruglodurovu, tai ir šiandieną jo anūkas į seniūniją kokio popieriaus eina su saldainių dėžute ir konjako buteliu. O į tuos, kurie tokių „savaime suprantamų“ dovanėlių kaži kodėl neatsineša, valdininkės net akių pakelti nesiteikia, nors viskas, ko iš jų reikia – brūkštelti formalų parašą. Pats su tuo esu susidūręs Garliavoje.
Suvokus „Habsburgo efekto“ esmę ir jo ilgalaikes pasekmes, galima gauti atsakymus į kai kuriuos ne vienus metus mus kamuojančius klausimus. Pavyzdžiui – kodėl Estijoje žmonės labiau pasitiki policija, teisėsauga ar noriau ir pilniau moka mokesčius, nei Lietuvoje? Lig šiol tokiais atvejais būdavo kalbama apie kaži kokį ypatingą estų nacionalinį charakterį ar vyraujantį protestantizmą, bei iš jo kylančią „protestantiškąją darbo etiką“, ar dabartinės Estijos valdžios atliktas reformas. O viskas, regis, paprasčiau – Estija (kaip ir Latvija), nors, kaip ir Lietuva, buvo Rusijos Imperijos sudėtyje, bet tuometė vokiečių baronų valdomos Kurliandijos ir Livliadijos gubernijos turėjo itin plačią autonomiją, tad tvarka ten buvo ne rusiška, bet vokiška.
Žinoma, du nepriklausomybės dešimtmečiai tarpukaryje Lietuvai davė kiek kitokios patirties ir padarė savotišką „valstybingumo skiepą“, leidusį šiandien kurti europinę valstybę, skirtingai nuo tų buvusios Sovietijos šalių, kurios savo valstybingumo neturėjo. Bet netgi Smetonos laikais lietuviškas valdininkas pasąmoningai rėmėsi Vziatkovičiaus Kruglodurovo patirtimi, kai estas – vokiška tvarka. „Habsburgų efektas“ aiškina ir tai, kodėl Vakarų Ukraina netgi po penkių sovietinės valdžios dešimtmečių yra kitokia ir tempia visą šalį į Europą, arba kodėl po Seimo arba savivaldybių rinkimų Lenkijos žemėlapis, nudažytas daugumą gavusiųjų partijų spalvomis, tiksliai atkartoja buvusių Rusijos ir Vokietijos bei Austrijos-Vengrijos Imperijų sienas.
Kita vertus, dabar, kai žinome, kokios yra Lietuvos piliečių nepasitikėjimo valdžia, policija ir teisėsauga tikrosios priežastys, galėsime pradėti ieškoti būdų, kaip šį pasitikėjimą galima sukurti (atkurti žodis čia, kaip matome, netinka). Nes bet kurios ligos gydymas prasideda nuo teisingos diagnozės.

Jeigu lietuvio prosenelis turėjo reikalų su Vinco Kudirkos aprašytuoju Vakanalijumi Vziatkovičiumi Kruglodurovu, tai ir šiandieną jo anūkas į seniūniją kokio popieriaus eina su saldainių dėžute ir konjako buteliu.