Daugeliui paskutiniu metu kyla egzistenciniai klausimai – kaip išgyventi ir kaip gyventi toliau. Šie klausimai kyla ir valstybės veikėjams numatantiems šalies vystymosi kryptis. Daug kalbama apie IT vystymosi kryptis ir to prioritetus – imama pavyzdžiu Indija, kur tikrai įvyko žymus IT(Informacinių-interneto Technologijų) proveržis.

Iš kitos pusės užleidžiamos tos sritys, kuriose Lietuva visada garsėjo ir kuriose jai reikėtų mokytis visai nedaug – žemės ūkis. Čia žmonės turi patirties – kol kas dar turi. Ir ši sritis užleidžiama dėl visai neaiškių daugumai priežasčių, net mokant ūkininkams už tai, kad jie negamins žemės ūkio produkcijos.

Kur dar pasaulyje mokama už tai, kad žmogus nedirbtų? Tik žemės ūkyje, nes tai strateginė KIEKVIENOS šalies ūkio kryptis. Tai gyvybiškai svarbi kryptis kiekvienos šalies išgyvenimui!

Juk šalis sužlugdžiusi savo žemės ūkį tampa visiškai PRIKLAUSOMA nuo užsienio tiekėjų ir jokių savo sąlygų diktuoti jau nebegali, nes neturi alternatyvų.

Kam naudingas toks Lietuvos variantas? Ogi pažiūrėkime kas moka tuos Judo sidabrinius – ES centrinis bankas. Ir kuo mažiau šalių bus, kurios pačios valdys savo maisto aprūpinimo sistemą, tuo didesnius spaudimo svertus turės tos šalys, kuriose ta sistema bus išvystyta. Ir pasekus toliau šia mintimi gausis, kad mes jau nebegalėsime net atsisakyti jokių GMO produktų, nes tiesiog neturėsime iš ko rinktis. Čia apie Lietuvos Nepriklausomybę net kalbos būti negali, čia jau tiesiogine vergija kvepia.

O kokias kryptis mums siūlo rinktis? Aukštųjų technologijų į kurias patenka ir IT (informacinės-interneto technologijos).

Šis siūlymas yra kaip katė maiše, niekas iki galo nėra išsiaiškinęs kas yra ta, ar tas IT ir su kuo jis valgomas, bei kokios jo priklausomybės.

Pabandykime pasiaiškinti vieną kryptį – interneto technologijas ir pamatysime, kad pats internetas yra kaip didelis tinklas, kurio vartai randasi JAV Interneto istorija – http://lt.wikipedia.org/wiki/Interneto_istorija. Ir būtent JAV valdo tuos vartus, kurie bet kada gali būti uždaryti. Ir visos mūsų technologijos automatiškai nueis šuniui po uodega, jei jomis negalės pasinaudoti tie, kam jos skirtos. Kitaip sakant mūsų technologijos mūsų tik tol, kol mums leidžia jomis naudotis.

Beje yra dar vienas dalykas, kurį turbūt visi pastebėjome vykstant masiniams mitingams Egipte. Tai galimybė atjungti interneto ir mobilų ryšį. Kad visuomenės grupės būtų atjungtos viena nuo kitos ir negalėtų koordinuoti savo veiksmų. Ir tai būdinga visoms šalims…

Tas pats vyksta ir Lietuvoje, visuomenė įpratinama prie netiesioginio bendravimo ir tai labai akivaizdu, kai kažkas pamiršta telefoną namuose – žmogų apima vos ne panikos būsena, jis nežino kitų būdų, kaip susisiekti su reikalingu žmogumi. Arba kai laikinai dingsta interneto ryšys, pastebėkite kokie apima jausmai…

Ir kai valdantiesiems tas pasirodys reikalinga, visuomenė atjungus šiuos ryšius bus išbarstyta į atskirus individus, nes dauguma nežino kito kontaktavimo būdo, kaip tik internetas ar mobilus ryšys. Tiesioginis kontaktas daugelio jau pamirštas, kaip atgyvena.

Bet neabejokime, būtent tuo bus reikiamu metu pasinaudota, kad tauta negalėtų įgyvendinti savo Konstitucinių teisių, kurių 4 straipsnis (Lietuvoje) skelbia:

Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.

Pirmoje vietoje stovi žodis TIESIOGIAI. Ir būtent tas žodis yra kaip peilis valdantiesiems, nes jie žino, jog atėjus laikui Tauta gali pareikalauti šios teisės. Ir tada pasirinkimas bus arba/arba. Reiškia šios mobilaus ir internetinio ryšio priemonės yra tikras Trojos arklys visuomenei, kuris veiks tik iki tol, kol nekels grėsmės esamai santvarkai ir sistemai. Kai tik iškils grėsmė sistemai – tai bus atjungta momentaliai. Ir tai bus pateisinta kuo tik nori, pradedant maišto sąvoka ir baigiant perversmo galimybe. Tik niekada tai nebus įvardinta, kaip teisėta Tautos valia tiesiogiai vykdyti savo suverenią galią.

Dabar kokios gaunasi išvados? – Žlugdome tai kas tikra ir įdedame savo laiką, lėšas, energiją ir žmogiškus išteklius į tai, ko net negalime pilnai valdyti, nes pirminė sąlyga (vieta, veiklos laukas) nėra mūsų. Ji (vieta, laukas) valdoma JAV.

Griauname savo visuomenės saugumą, tai yra, griauna tie, kas už jį atsakingi, vietoje to, kad jį saugoti ir vystyti. Čia kalbu būtent apie maisto pramonę ir žemės ūkį, kuris yra pirminė maisto pramonės sąlyga.

Žemės ūkis griaunamas sąmoningai ir vykdant iš anksto numatytą planą. Niekas nevyksta stichiškai ir bet kaip. Ir šiais globalizacijos laikais finansiniai-gamybiniai koncernai koncentruoja energetikos ir pramonės resursus į savo rankas. Ir maisto pramonė čia užima strateginę vietą. Manipuliuojant maisto tiekimu pasaulio lygmenyje, galima sukelti maištus, revoliucijas, nuversti neįtinkančias vyriausybes ar režimus. Sukelti šiaip neramumus bet kurioje šalyje. Badas ne brolis.

Kalbant apie Lietuvą, neturėdami savo maisto pramonės turėsime įsileisti svetimus pardavėjus, kurie mums diktuos savo sąlygas, pradedant GMO produktais ir baigiant jų kainomis. Kol kas nediktuoja, tik varžosi kainomis, bet kas liečia visus „E“ priedus jau dabar nuodija mus atsakančiai.

Todėl šią sritį išmintingos vyriausybės saugo itin atidžiai, tai prioritetinės valstybių sritys. Tai kodėl Lietuvoje kitaip? Kodėl mūsų šalyje leidžiama dalinti išmokas nedirbantiems ūkininkams! už tai, kad jie nedirba savo žemės maitintojos?! – Už tai turėtų būti baudžiama! Juk kas seks po to, kai niekas nebedirbs savo žemės, arba ją dirbs tik nežymi mažuma? Pabandykime pamodeliuoti šį variantą…

Ūkininkams mokamos išmokos neleidžia susitaupyti ir atsidėti pinigų ateičiai. Jos pravalgomos. Technika surūdys ir bus atiduota į metalo laužą. O išmokos bus nutrauktos mokėti, motyvuojant tuo, kad netikslinga. Ūkininkai tiesiog bus priversti parduoti savo žemes pusvelčiui, nes niekam jų nebereikės – niekas nebenorės, o ir nebeturės kuo dirbti savo žemės, buvusios maitintojos. Technika bus metalo lauže, darbo įgūdžiai pamiršti arba jaunimo apskritai neįsisavinti. Žemės mokesčiai neleis išlaikyti žemės jos neįdirbant, o dirbti jau nebus kam.

Žemė bus prekybos objektas ir neaišku ar jos kam nors reikės. Jei ir reikės, tai užsienio koncernai ją supirks vien tam, kad čia netyčia neatgimtų praeityje toks sėkmingas žemės ūkis. O galbūt bus sėjami GMO augalai. Čia jau galite interpretuoti, kaip norite, Esmė tame, kad savo maistu apsirūpinti jau nebegalėsime.

Pasaulyje gilėja apsirūpinimo maistu krizė. O jei pasakyti tiksliai – pasaulyje gilinama maisto produktų gamybos krizė. Gilinama griežtai pagal planą. Keliamos maisto produktų kainos, tuo pačiu mažinant apdirbamos žemės plotus. Kad tai vykdoma kryptingai – akivaizdu, juk pakaktų padidinti apdirbamos žemės plotus, kad išauginti didesnį grūdų derlių. Didesnis derlius atpigintų pašarų gamybą, atpigtų mėsa ir kiti susiję su grūdais maisto produktai.

Bet daroma viskas atvirkščiai – išmokomis mažinamas dirbančiųjų žemę skaičius, tuo sumažinant žemės ūkio produkcijos kiekį ir keliant jos kainas. Per tai vyksta santykinai pigių GMO produktų įterpimas į maisto rinką, kurie ateityje gerokai pabrangs, kai jau nebebus konkurencijos iš natūralių augalų augintojų pusės. T. y. kai natūrinis žemės ūkis bus sunaikintas. O kol kas keliama bado grėsmė tam, kad potencialūs maisto pirkėjai labai nesigilintų į pateikiamų produktų kokybę ir suprantama kainą.

Juk jei visur bus sunaikintas žemės ūkis, tai monopolistas galės savo produkciją pardavinėti kokiomis nori kainomis ir vis tiek dar eilė stovės, nes visiems neužteks. Jau dabar pasaulyje norint panaikinti bado grėsmę žemės ūkio produkcijos apimtis reikėtų padidinti 50 %. Bet nežiūrint į tai, jos tik mažinamos.

Rusija apskritai uždraudė grūdų eksportą, nes ten suprato, kuo gali grėsti maisto trūkumas šalyje. Ir teisingai nusprendė, kad nei €urų, nei $Dolerių valgyti neišeis, bet teks už juos pirkti. Ir pirkti ko gero teks brangiau, nei gautų pinigų dabar pardavę savas atsargas.

Gal laikas būtų jau ir mus atsigręžti į tai, kas turi tikrą vertę – į mūsų žemę maitintoją, už kurią ilgus amžius kovojo mūsų proseneliai, kad galėtų ją palikti mums. Jie suprato kas yra tikrosios vertybės, suprato, kas suartina žmones. Tai žemė kurios vardas Lietuva ir kuri leidžia mums vadintis jos piliečiais – pilies gynėjais. Tai žemė, kuri ilgus amžius mus maitino ir kol kas maitina iki šiol.

Apginkime SAVO Lietuvą dar kartą, šįkart nuo tų, kurie siūlo ją išparduoti užsieniečiams vien todėl, kad patys yra prisipirkę jos spekuliaciniais tikslais ir dabar agituoja už įstatymus, leisiančius jiems eilinį kartą užsidirbti Judo sidabrinius už savo Tėvynės pardavimą.

Viskas ką jie sako yra MELAS!

Jiems nerūpi kokį maistą valgo Lietuvos piliečiai.

Jiems nerūpi Lietuvos žmonės ir Tėvynė.

Jiems rūpi tik PELNAS!

Pasakykime NE Lietuvos išpardavimui, išsaugokime ją savo vaikams – žemė neturi būti prekybos objektas tarp valstybių, nes priklauso tik jose gyvenantiems žmonėms. Ir tikiu, kad lietuviai supras jog tai, kur jie gyvena, yra mūsų protėvių narsa ir krauju apmokėta ir išsaugota mums Lietuva, kuri tiesiog neįkainojama ir kuri turi likti kiekvienam savo piliečiui šventas vardas, kaip Motina.

Mes čia gimėme ir mes čia mirsime, SAVO žemėje, kaip jos šeimininkai, o ne užsienio tarnai.

Arvydas Daunys