Naujaisiais metais mūsų laukia itin aštri ir purvina prezidento rinkimų kampanija, daugeliui metų lemsianti, ar Lietuva toliau judės į Europą, ar sustos ir pasuks atgal, į posovietinę politinę pelkę.

Keisti buvo tie prabėgę metai. Tarsi jie buvo, o tarsi ir ne, nes pagalvojus, o kas gi per juos Lietuvoje pasikeitė iš esmės, sąžiningas atsakymas būtų – ogi nieko. Kažkaip nugyvenome, ir tiek. Turėjome vilčių, kad bus geriau, bet toms viltims nebuvo lemta išsipildyti, turėjome baimių, kad bus visai blogai, bet tos baimės, ačiū Dievui, nepasitvirtino. Bent jau kol kas.
Kokios buvo viltys? Viltasi, kad naujoji Vyriausybė, po rinkimų atidėjusi į šoną politinę demagogiją, vienu ar kitų būdu imsis tęsti ankstesniosios pradėtus darbus, tegu ir visus nuopelnus prisiskirdama sau.
Vilčių suteikė iš karto po pirmojo rinkimų turo nuskambėjęs Algirdo Butkevičiaus pareiškimas, kad ketinama susėsti prie stalo su „Hitachi“, toliau kalbėtis ir bendradarbiauti. Praėjo metai, per tą laiką premjeras spėjo kelis kartus pakeisti nuomonę apie Visagino atominės elektrinės projektą, Vyriausybė – bene aštuonis kartus pažadėti apsispręsti, o paskui vėl nukelti apsisprendimo datą. Tad Naujųjų metų išvakarėse su VAE esame lygiai ten pat, kur buvome pernai Naujųjų išvakarėse.
Viltasi, kad naujoji Vyriausybė tęs energetinės nepriklausomybės kursą ir, kaip žadėta prieš rinkimus, imsis skalūnų dujų žvalgybos. Premjeras ilgai ir daug žadėjo amerikiečių bendrovei „Chevron“, laimėjusiai skalūnų žvalgybos ir gavybos konkursą. Kol premjeras žadėjo, jo patarėjai Vyriausybėje ir partiečiai Seime padarė viską, kad „Chevronui“ sukurtų nepakeliamas sąlygas, tad skalūnų dujų projektas žlugo arba nusikėlė į tolimą ateitį. Tad čia vėlgi esame ten pat, kur ir pernai.
Viltasi, kad naujoji valdžia turės proto ir nesiims smaugti privačių bankų, siekdama sukurti valstybinį komercinį banką, apie kurį jau seniai svajoja iš valdiškų pinigų verslus sukti mokantys nomenklatūriniai biznieriai. Deja, pirmas žingsnis smaugiant privačius bankus Seime žengtas, tad iki valdiško bankelio „saviems vyrams“, kurio gyvavimas anksčiau ar vėliau baigsis išvogtomis dešimtimis milijonų ir bankrotu, teliko vienas žingsnis.
Viltasi, jog naujoji valdžia nenaikins per vargus įgyvendintos geros praktikos, kad valstybei priklausančios įmonės turi uždirbti savininkei pelną ir pervesti jį į biudžetą. Deja, tai buvo bene pirmasis dalykas, kurio valdantieji atsisakė, ir visi valstybinių įmonių uždirbami pinigai vėl eina pačių įmonių „infrastruktūriniams projektams“, prie kurių jau rikiuojasi eilė „savų“, per krizę ištroškusių valdiškų užsakymų.
Kokios buvo baimės? Labiausiai bijota, kad A.Butkevičius, iš karto po rinkimų sakęs, kad reikia sėsti ir diplomatiškai susitarti su „Gazpromu“, vadinasi, atidedant ES III energetikos paketo įgyvendinimą ir atsisakant penkių milijardų litų ieškinio Stokholmo arbitraže, šį savo pažadą išpildys. Nedaug trūko, bet, įsikišus prezidentei, premjeras pakeitė savo požiūrį ir kol kas neatkeičia, nors ir tarp savo partiečių, ir tarp savo patarėjų akivaizdžiai turi ne vieną Rusijos energetikų interesų atstovą. Vis dėlto kol kas ši baimė nepasitvirtino.
Nepasitvirtino ir baimė, kad nuolaidžiaudama „Gazpromui“ naujoji valdžia vienaip ar kitaip užsmaugs ar daugeliui metų atidės Klaipėdos suskystintų dujų terminalo statybą. Vėlgi nedaug trūko, nes Seime socdemai dėjo ir deda itin daug pastangų, kad jei ne sustabdytų, tai bent jau apsunkintų SGD terminalo statybą, bet viskas kol kas vyksta pagal grafiką.
Nepasitvirtino baimės, kad naujoji valdžia, tarp kurios lyderių gausu prorusiškai ir antivakarietiškai nusiteikusių veikėjų, kaip nors iš esmės pakeis Lietuvos geopolitinę orientaciją, – tam jos atstovai pasirodė esantys per silpni, o visi bandymai atsitrenkdavo į prezidentės Dalios Grybauskaitės principines nuostatas, paremtas dideliu populiarumu tarp rinkėjų.
Prabėgusiais metais prezidentė tapo tarsi Lietuvos pasiekimų, ypač kovoje dėl energetinės nepriklausomybės, sergėtoja, o jos autoriteto baimė stingdė premjero liežuvį, nedrįstant tarti „ne“ japonų atomininkams ir „taip“ rusų dujininkams. Jos autoritetas tvyrojo ir teismo salėje, skelbiant apkaltinamąjį nuosprendį valdžioje tebesėdintiems Darbo partijos sukčiams ir finansiniams aferistams, jos autoritetas tapo ir atrama premjerui, kai jį imdavo spausti prorusiški veikėjai iš savų partiečių. Tad galima teigti, jog didžiausios su naująja valdžia susijusios baimės nepasitvirtino tik todėl, kad kelią joms pastojo prezidentė.
Kartu tai reiškia, kad pakanka pakeisti valstybės vadovo poste D.Grybauskaitę kokiu kitu asmeniu arba bent jau smarkiai susilpninti jos įtaką valdžiai ir autoritetą visuomenėje, ir nebeliks užkardo įvairių vėsaičių, bradauskų, uspaskichų, gapšių ir skardžių bei už jų nugaros stovinčiųjų siautėjimui. Opozicija Seime nepakankamai stipri, be to, akivaizdžiai atsipalaidavusi ir labiau užsiėmusi savo vidaus partiniais žaidimais, nei valstybei pavojų keliančiais reikalais. Valstybinis aparatas sustingęs laukia ir stebi, į kieno pusę pakryps pergalė, prie kurių durų skubėti pareikšti ištikimybę ir gauti už tai priklausančių malonių bei privilegijų. Visuomenė išvarginta po krizės ir mėgaujasi atsigaunančios ekonomikos teikiama gerove, politika jai nerūpi, kol nepaliečia asmeninės kišenės, o vadinamieji visuomenės veikėjai visuomet labai pilietiškai pašlovins tą valdžią, kuri pamalonins pinigais juos maitinančius fondus.
O 2014-ieji – prezidento rinkimų metai. Ir dar neaišku, kaip tie rinkimai baigsis. Daugelis mano, kad po to, kai premjeras A.Butkevičius atsisakė juose dalyvauti, D.Grybauskaitės pergalė užtikrinta savaime, nes reitingai tris kartus aukštesni nei artimiausio konkurento. Man tai labai primena 2002 m. įsitikinimus, kad Valdas Adamkus su savo fantastiškai aukštais reitingais turėtų be vargo nugalėti viso politinio isteblišmento atstumtą Rolandą Paksą. Tuomet irgi įsivaizduota, kad perrinkimo siekiantis prezidentas neturėtų ieškoti politinių partijų paramos, kad kaži kokia plati rinkimų kampanija nereikalinga, nes štai gausime kvietimą į NATO, į Vilnių atvažiuos George’as Bushas, kartu pamos ranka, ir rinkimai kišenėje. Na, dar Mečio saugumiečiai analizes padarys, Albinas su Dariumi pastrateguos.
Rezultatas žinomas – pirmajame ture išsibarsčius balsams tarp pusantros dešimties kandidatų, antrajame prapilta švariai. Iš esmės tuomet ne R.Paksas laimėjo rinkimus, o V.Adamkus juos pralaimėjo, nes rimtai nesiekė pergalės.
Ligšiolinis D.Grybauskaitės požiūris į rinkimus liudija, kad kol kas ji seka blogu V.Adamkaus pavyzdžiu.

Prezidentė tapo Lietuvos pasiekimų, ypač kovoje dėl energetinės nepriklausomybės, sergėtoja.