Prognozuoti ateitį – nedėkingas užsiėmimas. Bet kokią ateitį – verslo, ekonomikos, žmonių santykių ir pan. Užtat koks patrauklus. Ne veltui turime įvairių ateities scenarijų: nuo burtininkų pranašysčių iki solidžių ateities prognozių ir galimų visuomenės raidos modelių.

Matyt, numatymas to, kas gali būti, yra smagus užsiėmimas ne tik dėl to, kad tai darantis žmogus pasijunta savotiška likimo burna. Regis, šis pomėgis yra viliojantis bei itin azartiškas ir dėl kitos priežasties. Ta priežastis – ateities neišvengiamybė.

Gal dėl to į tokį užsiėmimą – ateities prognozavimą  įsitraukia daug racionaliai mąstančių ir sveikai aplinkybes vertinančių žmonių. Todėl nenustebino neseniai pasirodžiusi žinia, kad du garsūs JAV žmonės – Nobelio premijos laureatas, Prinstono universiteto profesorius Paulas Krugmanas ir ribotos rizikos fondo “Paulson & Co” įkūrėjas bei prezidentas Johnas Paulsonas pateikė visuomenės teismui du skirtingus ekonomikos raidos scenarijus. Pirmasis gana pesimistinis, antrasis pasižymi nemaža optimizmo doze.

Ekonomistų, ir dar tokių garsių, prognozės gerokai skiriasi nuo dviejų žmonių ginčo apie tai, koks rytoj bus oras. Jei vienas sako, kad lis, o kitas tvirtina priešingai, nelieka nieko kito, kaip tik palaukti rytojaus.

Ne tik P.Krugmanas ir J.Paulsonas apie ekonomikos sveikatą sprendžia iš bendrojo vidaus produkto pokyčių. Savo prognozes apie mūsų šalį yra pateikęs ir Lietuvos bankas. Jo skaičiavimais, Lietuvos BVP šiemet padidės 0,5 proc. Bet tai atsitiks tik antroje šių metų pusėje. Kol kas, remiantis Statistikos departamento duomenimis, BVP pirmąjį metų ketvirtį yra neigiamas – minus 2,8 proc.

Neišvengiami kiekvienos prognozės pakeleiviai – netikėtumai arba nenumatytos aplinkybės. Kyla klausimas, kokio ilgio tų netikėtų aplinkybių sąrašą susidaro ateities prognozes numatantys arba sukuriantys žmonės. Bet koks netikėtas įvykis mažina ateities prognozės tikslumą. O juk garantuotai galima tvirtinti: bet kurį procesą, reiškinį ar įvykių seką veikė, veikia ir neabejotinai veiks vadinamasis force majeure. Tai kaip savotiška neišvengiamybė arba likimas šiek tiek ilgiau nei akimirką vykstančių reiškinių.

Tad galvodama apie ateities scenarijų noromis nenoromis atkreipiau dėmesį į visiškai naujus Pasaulio banko duomenis. Juose kalbama apie šešėlinę ekonomiką Lietuvoje. Skaičius įspūdingas – tarptautiniai ekspertai mano, kad šešėlinė ekonomika sudaro 31,9 proc. BVP (duomenys pateikiami įvertinus 1997–2007 m. ekonomikos padėtį; galima palyginti su JAV, nuo kurios ekonomistų minčių apie tos šalies ateities scenarijus šiame komentare atsispyrėme – ten šis rodiklis lygus 8,8 proc.).

Šešėlinės ekonomikos buvimas tikrai nėra joks force majeure. Priešingai – apie jos egzistavimą kalbame daug metų. Ar galėtume teigti, kad šešėlio egzistavimas – tokia pat neišvengiamybė, be kurios neįsivaizduojama bet kurios, ne tik mūsų šalies ekonominė ateitis? Nebūtinai. Čia domintų kitas dalykas – kaip įmanoma prognozuoti šalies, kurios trečdalis BVP glūdi šešėlyje, ateitį? Girdime balsus: nėra ko nuogąstauti, juk tas šešėlis nuo mokesčių perkaitimo dengia ne ką kita, o tos pačios Lietuvos gyventojus.

Atleiskite, bet toks požiūris verstų nerimauti dar labiau: negalėdami suvaldyti to, kas kurtų gerovę mūsų šalies piliečiams (o šešėlinė ekonomika tam tikrai trukdo), mes taip pat prarandame ir kitą galimybę – adekvačiai ir kaip įmanoma tiksliau numatyti savo ateitį. Šiame trumpame tekste ją pavadinome neišvengiamybe. Įvykiu, kuris vis tiek atsitiks. Visiems linkėčiau, kad jis įvyktų mums patiems laikant rankas ant vairo, o ne sėdint keleivių vietose, už kurias mokestį nustatome ne mes patys.

Bet grįžkime prie minties apie nedėkingą užsiėmimą – ateities prognozes. Mano galva, jos turėtų būti taip pat kiekvienos brandžios arba bent jau bręstančios visuomenės užsiėmimas. Nuolatinis, koreguojamas, su paklaidomis, bet nenutrūkstamas. Juk tas, kuris planuoja, numato, kuria, neišvengiamai kažko pasiekia. Taip, mūsų šalyje labai trūksta nepriklausomų, išsamių Lietuvos ateities scenarijų, stinga įvykių ir procesų, kurie mus ne uždarytų tarp savų sienų, bet, atvirkščiai, parodytų, kur esame ir galime būti žvelgiant į gerokai platesnį kontekstą, numatymo.