Scanpix

B.Makutynovičiaus, V.Razvodovo ir jo smogikų 1991 m. terorizuoti ir žaloti lojalūs nepriklausomai Lietuvos valstybei jos pareigūnai ir civiliai negali suvokti teisingumo, kuris – budelio pusėje.

„Kartais vis dar sapnuoju tą 1991 m. gegužės 24-ąją. Į kaklą omonininkai įremia šautuvą ir sako: „Bandit, tebe žitj ostalisj tri minuty“ („Bandite, tau gyventi liko trys minutės“). O aš jam atrėžiau: „Kto tut bandit?“ („Kuris čia banditas?“). Tai kaip trenkė į veidą“, – pasakoja Petras Slavinskas, vienas pasienio apsaugos tarnybos kūrėjų, 1991-aisiais – Lavoriškių pasienio užkardos pamainos viršininkas.

Pasieniečiai budėjo Lavoriškių poste. Apie 23 val. prie posto privažiavo mikroautobusas ir lengvasis automobilis, abu be numerių. Iš jų išlipo ginkluoti vyrai sovietinės armijos karine lauko uniforma, ant galvų – juodos beretės. Vienas jų turėjo filmavimo kamerą ir viską filmavo.

P.Slavinskas pasakoja, kad Lietuvos pareigūnus užpuolikai suguldė baloje – buvo paliję, juos spardė, daužė automatų buožėmis. Jis pakėlė galvą, suskaičiavo – jų buvo penkiolika. Kai vienas pamatė esantis apžiūrinėjamas, prispaudė batu galvą ir sako: „Dar galvą pakelsi, paskaičiuosi – nušausiu.“

Ėmė ant pasienio punkto vagonėlio pilti benziną. P.Slavinskas prisimena: „Nežinojome, gal ne tik ant vagonėlio, gal ir ant mūsų užpils ir padegs.“

Reikalavo dokumentų. Muitininkai parodė, o sienos apsaugos pareigūnai prisistatė esantys stažuotojai. P.Slavinsko laimė, kad automobilį buvo palikęs pas ūkininkus, o jame buvo paslėpęs savo dokumentus, nes omonininkai apgailestavo neradę pasieniečių, sakė, kad visus būtų sušaudę.

Užpuolikai atvirai grobė iš pasienio posto daiktus, daužė, laužė įrangą. Po to visiems buvo liepta bėgti Vilniaus miesto link. Atsisukę pamatė liepsnojančias posto būdeles.

Tai vienas labai tipiškas šią savaitę Vilniaus apygardos teismo nekaltais paskelbtų Boleslovo Makutynovičiaus, Vladimiro Razvodovo ir jų vadovaujamų omonininkų (sovietinės specialios paskirties milicijos dalinių pareigūnų) 1991 m. veiklos  epizodų, kartais per vieną dieną pasikartodavusių net keliose vietose. Byloje jų nagrinėta keliolika, ir tai tik dalis jų.

Skaudu net įsivaizduoti, kaip tiems, kurie gindami valstybės nepriklausomybę tik Dievo malone liko gyvi, po ketvirčio amžiaus laisvoje Lietuvoje reikėjo išgirsti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendį dviem OMON smogikams: „Išteisinti.“

„Sveiku protu nesuvokiama. Kai per televizorių išgirdau, iš pradžių nesupratau. Klausau ir negaliu patikėti. Kaip koks Rusijos, o ne Lietuvos teismo nuosprendis. Negaliu suvokti, kaip galima išteisinti žmones, kurie tiek žmonių terorizavo, sumušė, tiek sudegino Lietuvos pasienio ir muitinės punktų. O kiek jaunų vyrų patyrė psichologinį terorą. Mačiau, kaip Tabariškių poste omonininkai vertė Lietuvos pareigūnus dainuoti rusišką himną, grasindami, kad nedainuojančius nušaus. Tiesiog žiauru, nesuvokiama, kad dabar tai darę omonininkai išteisinti“, – negali atsitokėti anuometis Šalčininkų pasienio užkardos pamainos viršininkas Gintaras Dapkus.

Kad ir kokia teisine ekvilibristika bandoma paaiškinti nuosprendį, sunku jį suprasti kitaip, kaip pripažinimą, jog nėra nusikaltimas dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti tarnybines pareigas vykdančias Lietuvos Respublikos valstybines įstaigas ir jų atstovus, kitus Lietuvos valstybei lojalius civilius, siekiant jėga nuversti teisėtą Lietuvos Respublikos valdžią, prievarta grąžinti Lietuvą į SSRS sudėtį. Vadinasi, nėra nusikaltimas žmones terorizuoti, smurtauti, žaloti, tyčiotis, gąsdinti, persekioti, kišti į dabokles, peršauti tik dėl laimingo atsitiktinumo nenužudant, apvaginėti.

O Rusijoje šis „išteisinti“ nuskambėjo kaip pergalės salvės bei paskatinimas ir kitiems smogikams, žudžiusiems ir žalojusiems Lietuvos žmones, bandyti skųsti ankstesnių teismų apkaltinamuosius nuosprendžius.

Tik praėjus 24-eriems metams po B.Makutynovičiaus, V.Razvodovo ir jų vadovaujamų ar jų įsakymu veikusių smogikų siautėjimų verdiktą priėmusi Temidė, atrodo, tarp kodekso straipsnių, tarptautinių konvencijų citatų, teisinių procedūrų pametė tai, kas svarbiausia – teisingumą. Klausantis išteisintųjų aukų liudijimų dangstymasis už teisinių procedūrų atrodo daugiau nei ciniškas.

B.Makutynovičius, anuomet 34-erių, dabar 58-erių metų Švenčionių mieste gimęs lenkas, dabar gyvenantis Rusijoje, Maskvos srityje, Vidnojės mieste, buvo visų Vilniaus omonininkų vadas. Jis organizavo ir įsakinėjo savo vadovaujamo būrio nariams panaudoti bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos žmones.

Metais vyresnis Latvijoje, Jelgavos mieste gimęs rusas V.Razvodovas, dabar gyvenantis Rusijoje, Sankt Peterburge, buvo Vilniaus omonininkų štabo viršininkas. Jis pats asmeniškai vadovavo muitinių ir pasienio punktų užpuolimams. Beje, labai mėgo tuo puikuotis prieš prosovietinio Rusijos žurnalisto Aleksandro Nevzorovo kamerą: nukentėjusieji savo skriaudiką atpažino jo filmo „Naši“ („Savi“) dalyje „Boleslavas“.

Iki tol lojalus Lietuvai Ypatingosios paskirties milicijos būrys (rusiškai – ~otriad miliciji osobovo naznačenija~ – OMON) skilo naktį iš 1991 m. sausio 11-osios į 12-ąją: dalis SSRS vadovybei lojalių pareigūnų, vadovaujami B.Makutynovičiaus, užgrobė būrio pastatus, pagrobė ginklus, spec. priemones ir kitą inventorių. Paskui jie užėmė Lietuvos policijos akademijos pastatą, čia įkūrė savo būstinę, pervežė užgrobtą ginkluotę ir ėmėsi fiziniu bei psichologiniu smurtu paženklintų išpuolių prieš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pasieniečius, muitininkus, kitus lojalius nepriklausomai valstybei civilius žmones.

Štai anuomet pasienietis, dabar privačioje saugos tarnyboje dirbantis G.Dapkus pasakoja, kaip tik dėl laimingo atsitiktinumo liko gyvas, nors lig šiol kūne nešiojasi kulkos dalelę. 1991 m. kovo 20 d. jis kartu su kitais Šalčininkų pasienio užkardos pareigūnais iš tarnybos važiavo namo į Vilnių. Buvo beginkliai, su KAD uniformomis. Apie 18 val. 30 min. jau Vilniuje nuo Liepkalnio gatvės juos ėmė persekioti ir apšaudė du UAZ automobiliai. Visi sukrito ant grindų. G.Dapkus ir dar vienas buvo sužeisti. G.Dapkui teko trys kulkos: peršautos kojos, kitos kūno vietos. „Man pasisekė, kad likau gyvas“, – sako buvęs pasienietis.

Pamėnkalnio gatvėje, pakeliui į Aukščiausiąją Tarybą, peršovę padangas persekiotojai užblokavo autobusą. Pasieniečiai bandė bėgti, o omonininkai toliau į juos šaudė ir persekiojo. Pasiviję daužė rankomis, automato buožėmis, spardė kojomis. Pora vyrų  buvo sulaikyti, nuvežti į karinę komendantūrą, kur juos toliau talžė, atėmė asmeninius daiktus, pinigus, tarnybinius pažymėjimus.

Bet, kaip pasakoja G.Dapkus, omonininkams nepavyko jo įbauginti, atvirkščiai – tas įvykis net buvo dar didesnis impulsas būti ten, kur reikia.

B.Makutynovičiaus ir V.Razvodovo vadovaujamos atakos buvo nuožmios ir sistemingos. Štai praėjus vos trims dienoms po P.Slavinsko papasakoto Lavoriškių muitinės ir pasienio posto užpuolimo omonininkai surengė naują išpuolį. Vakare apie dešimt automatais ginkluotų, vilkinčių juodomis uniformomis su beretėmis, rusiškai kalbančių vyrų ir vienas lietuviškai kalbantis civilis išvedė visus poste buvusius pareigūnus pakeltomis rankomis, išrikiavo, stumdė automatų buožėmis, spardė į įvairias kūno vietas. Iškratė pareigūnus ir posto vagonėlį, šaudė į muitinės pastatą. Neradę ginklų, pasakė „čia ne tie“, dar kartą iššovė į orą ir išvažiavo.

Maždaug po valandos smogikų būrys jau užpuolė Medininkų pasienio ir muitinės posto pareigūnus. Tuomet poste budėjęs pareigūnas teisme liudijo, kad uniformuoti rusiškai kalbantys vyrai ištempė jį į lauką, sudavė automato buože į galvą ir paguldė ant sniego. Šaudydami į vagonėlio langus ir į orą išvedė iš vagonėlio ir paguldė ant žemės ir kitus pareigūnus. Klausinėjo, kas jie tokie, ar netarnauja Krašto apsaugos ministerijoje, ar nėra ginkluoti. Apieškojo vagonėlį, muitinės pareigūnų asmeninius daiktus ir dokumentus. Neradę, ko ieškojo, išvažiavo.

Gegužės 5 d. apie vidurnaktį užpultas Šalčininkų pasienio užkardos Tabariškių postas. Jo pareigūnai buvo neginkluoti, išskyrus posto viršininką, kuris turėjo nuosavą medžioklinį šautuvą. Kiti turėjo tik gumines lazdas ir dujinius balionėlius. Lietuvos pasienietis sustabdė iš Vilniaus pusės atvažiavusį „Žiguli“ automobilį. Vairuotojas ir gale sėdintis vyras nukreipė į jį pistoletą ir automatą, liepė pakelti rankas ir stovėti prie mašinos. Vienas jų stipriai dūrė automato vamzdžiu į nugarą, koja sudavė pasieniečiui per kojas, liepdamas pastatyti jas plačiau, o rankas laikyti prie galvos. Iš viso keliais automobiliais suvažiavo apie dvidešimt omonininkų. Jie Lietuvos pareigūnus daužė šautuvų buožėmis, spardė. Užpuolikai ieškojo ginklų, o neradę atėmė gumines lazdas ir dujinius balionėlius. Prigrasino nedelsiant palikti postą, nes grįžę sudeginsią kartu su pareigūnais.

Gegužės 23-iosios ryte omonininkų kirtis teko Zarasų pasienio užkardai ir Zarasų muitinės Smėlynės postui. Visus jo pareigūnus omonininkai išvarė į lauką ir suguldė aikštelėje prieš posto vagonėlį, iškratė patalpas ir nukentėjusiųjų kišenes. Užpuolikai nuplėšė Lietuvos vėliavą, uždengė ja vienam nukentėjusiajam galvą, daužė atimtomis guminėmis lazdomis. Po to visiems liepė pasitraukti iš vagonėlio ir jį padegė. Viską filmavo du žmonės.

Kitą dieną pogromas surengtas Vilniaus Šumsko pasienio poste. Apie 22 val. prie jų būdelės atvažiavo dvi mašinos, išbėgo sovietinės armijos karine lauko uniforma vilkintys vyrai su automatais ir liepė nejudėti. Visus iškratė, išvedė į lauką ir paguldė veidu į žemę. Sudaužė ir sulaužė posto įrangą, o vėliau jį padegė.

Dar kitą dieną „svečių“ sulaukė Medininkų pasienio kontrolės postas, kuriame budėjo pasienio apsaugos tarnybos pareigūnai ir muitininkai. Po vidurnakčio pasigirdo triukšmas ir į vagonėlį įėjo keli omonininkų uniforma vilkintys užpuolikai su automatais. Užpuolikų iš viso buvo apie šešiolika septyniolika – jauni, kalbantys rusiškai. Nuo jų trenkė alkoholiu. Lietuvos pareigūnai buvo išvesti į lauką, iškratyti. Pas vieną muitininką užpuolikai rado dujinį balionėlį, papurškė juo į akis ir taip suspardė, kad pareigūnas kuriam laikui prarado sąmonę. Paskui privertė gultis visus. T.Lietuvninką privertė nusivilkti Krašto apsaugos tarnybos uniformą, kito supjaustė uniformines kelnes. Galiausiai liepė visiems bėgti. Kažkiek pabėgėję pasieniečiai pamatė, kad kariškiai automatais išmušė vagonėlio stiklus ir jį uždegė.

Muitinių ir pasienio postų naikinimo operacija buvo pavadinta „Likvidacija“. Ją fiksavusiam gėdingai pagarsėjusiam Rusijos televizijos žurnalistui A.Nevzorovui omonininkai aiškino, kad operacijos tikslas – visame pasienyje likviduoti „nacionalistines užkardas“.

Omonininkams negaliojo net tarptautiniu mastu pripažįstama diplomatinio paso suteikiama apsauga. Anuometį Krašto apsaugos departamento generalinį direktorių Audrių Butkevičių 1991 m. kovo 17 d. tarp 1.30–2 val. nakties Vilniuje, Z.Sierakausko g., važiuojantį tarnybiniu automobiliu sustabdė omonininkai. A.Butkevičius turėjo tarnybinį Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus, deputato pažymėjimą, vairuotojo pažymėjimą, diplomatinį pasą. Pro pravirą langą buvo sugrūstas automato vamzdis ir A.Butkevičius bei jo adjutantas ištraukti iš mašinos. Iš užpuolikų elgesio buvo neabejotinai matyti, kad jie A.Butkevičių pažino, mat šūktelėjo: „O, ką matome!“ Šalia stovėjo užgrobtos televizijos, lojalios SSRS valdžiai, atstovas su kamera ir viską filmavo.

Krašto apsaugos departamento vadovas ir jo adjutantas buvo nuvežti ne, kaip įprasta, į karinę komendantūrą, bet tiesiai į omonininkų bazę, jiems uždėti antrankiai. Omonininkų bazėje juos pasitiko pats B.Makutynovičius. Iš pradžių mėgino apkaltinti įvairiais pažeidimais, neva A.Butkevičius ir jo adjutantas neblaivūs, o jų automobilis vogtas ir panašiai. Galiausiai B.Makutynovičius pasakė, kad priims sprendimą, kai sulauks nurodymų iš Maskvos.

Tai truko iki ryto. Per tą laiką kilo diplomatinis skandalas, ir ryte A.Butkevičius, o po kelių valandų ir jo adjutantas buvo paleisti. Tarnybinio automobilio, kaip ir jame buvusių daiktų, jie neatgavo. Tiesa, atimta užrašų knygutė ir du ginklai buvo grąžinti jau po pučo 1991 m. rugpjūčio mėnesį.

Omonininkai puldinėjo ir kitus Lietuvos pareigūnus, ir net civilius asmenis. 1991 m. kovo 10 d. apie 21 val. jie užpuolė Krašto apsaugos departamento darbuotoją Vilniuje. Vyriškis važiuodamas automobiliu pamatė, kad yra sekamas. Vienas sekusių automobilių jį aplenkė ir sustabdė, užtverdamas kelią. Iššoko omonininkų uniforma apsirengę žmonės. Patikrino dokumentus, iškratė nukentėjusįjį ir automobilį. Iš kažkur ištraukė į skudurą suvyniotą šautuvą ir apkaltino nelegaliai gabenant ginklus, ėmė klausinėti, iš kur ginklas, reikalavo paimti jį į rankas ir apžiūrėti. Nugabeno į omonininkų bazę, čia vėl reikalavo prisipažinti, iš kur šautuvas, pastatė prie sienos, spardė į nugarą, pilvą. Neiškentęs smurto pareigūnas pasakė, kad prisiminė, iš kur gavo šautuvą, ir buvo nuvestas į B. Makutynovičiaus kabinetą. Čia įjungus kamerą buvo paklaustas, iš kur gavo ginklą. Krašto apsaugos pareigūnas pasakė, kad yra biatlonininkas ir turi leidimą ginklui nešiotis.

Paskui jis buvo nuvežtas į karinę komendantūrą, ten nuvestas pas budėtoją ir išrengtas iki apatinių. Pareigūnui davė susipažinti su sulaikymo protokolu, kuriame buvo nurodyta, kad jo sulaikymo priežastis – ta, kad stebėjo OMON bazę. Bet pasirašydamas jis nurodė, kad bazės nestebėjo ir su sulaikymo motyvais nesutinka. Nežinia, kuo viskas būtų baigęsi, jei Lietuvos pareigūnas nebūtų sugebėjęs naktį iš kameros pabėgti.

Tą pačią naktį omonininkai sostinės Valakampių g. užpuolė ir Lietuvos policininkus, kurie tą dieną buvo paskirti palaikyti viešosios tvarkos Žirmūnuose. Tarnybos metu jie turėjo savo pistoletus „Makarov“ su dviem apkabomis šovinių, radijo stotį „Viola“, guminę lazdą ir dujų balionėlį. Po tarnybos vykdami į Valakampius atiduoti ginklų ir spec. priemonių, pamatė stovintį UAZ markės automobilį su rusišku užrašu „Milicija“. Prie šios mašinos stovėjo keli omonininkai. Lietuvos policininkus jie sustabdė, liepė išlipti iš automobilio, apieškojo, nuginklavo. Nuvedė į būstinę, į B.Makutynovičiaus kabinetą. Šis pareiškė, kad Lietuvos policininkai neblaivūs. Jie buvo nuvesti prie budėtojo ir čia laukė apie tris keturias valandas, kol omonininkų lydimas atvyko Lietuvos policininkų būrio vadas. Jam grįžus po pokalbio, visiems buvo leista išvykti. Ginklai grąžinti nebuvo, taip pat dingo ir automobilyje buvę asmeniniai daiktai.

Vyrai iš karto nuvažiavo pasitikrinti girtumo. Buvo patvirtinta, kad jie blaivūs.

Omonininkai terorizavo ir civilius. Jie triskart buvo užėmę Valstybinio telefono bei telegrafo centrą, trikdė jo veiklą. Net tokiuose objektuose omonininkai nevengė nei šūvio paleisti, nei civilio inžinieriaus prie sienos pastatyti, nei civilių asmenų apieškoti.

Nuo omonininkų nukentėjo ir civilis asmuo – Lietuvos aplinkos apsaugos departamento darbuotojas. Į jo butą, namie esant jo motinai, įsiveržta išlaužus duris. Įsilaužėliai iš karto ėmė viską versti, laužti seifus. Seifuose, be asmeninių daiktų, buvo ir valdiški pistoletai, radijo stotys, kuriuos Aplinkos departamento darbuotojas parsinešė iš darbo, nes įstaiga kraustėsi. Kariškiai pasiėmė viską, net asmeninius pinigus.

Tebedirbantis Muitinės departamente anuometis Lavoriškių muitinės posto pamainos viršininkas Algimantas Mececkas pasakoja apie dar vieną omonininkų išpuolį. 1991 m. gegužės 28 d. jie dirbo prieš porą dienų omonininkų sudegintame Lavoriškių  muitinės poste. Tik vietoj sudegintųjų buvo atvežę naujus vagonėlius. Pamatęs nuo Lavoriškių atvykstančią rusų karinę mašiną A.Mececkas liepė pakelti šlagbaumą, nes muitininkai buvo gavę įsakymą kariškių nesulaikyti, net netikrinti – tiesiog praleisti. Bet mašina sustojo ir iš jos pasipylė ginkluoti žmonės.

„Bandėme pabėgti, bet mus pagavo, apieškojo. Ėmė mušti – iki sąmonės netekimo. Girdėjau iš skausmo šaukiančius vyrus. Sudaužė ir paliko. Vagonėlį vėl padegė. Po kiek laiko šiaip taip atsigaivaliojome, greitoji pagalba išvežė į ligoninę. Veidas sudaužytas, nes spardė į galvą, daužė su automatu per nugarą, šonkaulius sulaužė. Mėnesį su kolega Vladu Česiūnu, buvusiu olimpiniu čempionu, vienoje palatoje gulėjome“, – pasakoja A.Mececkas.

Beje, kaip ir per kitus užpuolimus, šiame dalyvavo ir V.Razvodovas. Muitininkas neslepia apmaudo, kad byloje šio epizodo neliko, nors jis ir buvo kviečiamas liudyti. Prokuroro klausęs, kodėl tai neįtraukta, bet atsakymo negavęs. O teisme jam pasakė, kad tai nesusiję su šia byla. „O su kokia tada susiję? – piktinasi A.Mececkas prapuolusiu teisiamų omonininkų nusikaltimų epizodu. O apie teismo nuosprendį ironizuoja: – Mes juk „pasitikime“ Lietuvos teismais. Nesu teisininkas, bet vertinant iš nukentėjusiojo pusės tai baisu. Nėra pateisinimo. Taip, kaip įvyko, neturėjo įvykti.“

Panašiai teismo nuosprendį vertina ir 1991 m. Muitinės departamentui vadovavęs Valerijonas Valickas: „Esu priblokštas. Kaip žmogui, kuris nuo nulio kūrė Lietuvos muitinę ir matė tuos įvykius savo akimis, man susidarė įspūdis, kad okupacija buvo, mes kovojome už nepriklausomą Lietuvą, o dabar sako, kad nieko to nebuvo. Kokį Lietuvos patriotiškumo pavyzdį galime parodyti jaunimui, jei po tiek metų sugebame tik formaliai vadovautis įstatymų formuluotėmis ir procedūromis? Gal tai ir teisėta, bet neteisinga.“

Buvęs vyriausiasis muitininkas sako, kad ir tų atvejų buvo tikrai ne keliolika, bet nelabai kas iš teisėsaugos tuo domėjosi.

Išteisintųjų omonininkų aukos piktinasi ir valstybės požiūriu į savo gynėjus. Štai, pavyzdžiui, teismo medicinos ekspertizės akto išvados apie omonininkų vienam Lietuvos pareigūnui padarytus sužalojimus: dviejų šonkaulių sulaužymas su plaučio sužalojimu, lydimu oro krūtinplėvės ertmėje ir po oda susikaupimu ir plaučio suspaudimu bei kraujo išsiliejimu į krūtinplėvės ertmę, krūtinės ląstos nubrozdinimai, ją sumušant didele jėga kietais bukais riboto paviršiaus daiktais ar spardant kojomis, atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Daugelis nukentėjusiųjų visai iš valstybės negavę jokių lengvatų, nes nesikreipę į medikus, o stengęsi kuo greičiau grįžti į tarnybą valstybei. Pavyzdžiui, pasieniečiui P.Slavinskui per omonininkų pogromą buvo sumuštos kepenys, prakirsta lūpa. Į gydytojus jis nesikreipęs, nes jo žmona – gydytoja, tad apžiūrėjo, kad kaulai nelūžę, ir tiek.

Nesikreipė ir kiti, kurie galėjo apsieiti be ligoninės. Tačiau dabar jie net neturi teisės į lengvatas. „Rašėme raštus prokuratūrai, bet gavome atsakymą: nėra medicininės pažymos – nėra ir privilegijų. Faktas yra: sudegintas pasienio postas, mes sumušti, atimti pinigai. Bet jei nėra pažymos, faktai, pasirodo, neturi reikšmės“, – apmaudo neslepia nuo omonininkų nukentėjęs pasienietis.

Bet P.Slavinskas pasakoja anuomet nebijojęs žūti už tėvynę, į savanorius užsirašęs trečiuoju numeriu, nes šeimoje buvo patriotiškai auklėjamas, jo tėvas – pasienio tarnybos karininkas tarpukario Lietuvoje. Net po tokio Temidės akibrokšto jis tebesitiki, kad teisingumas turi nugalėti, kad omonininkai sulauks pelnyto nuosprendžio svarstant bylą po apeliacinio skundo. Priešingu atveju ko vertas teisingumas, kuris – budelio pusėje.

Aušra Lėka