Didžiųjų bankų atstovai skelbia, esą Lietuva išvengs drastiško 50–60 proc. būsto kainų kryčio, kokį patyrė kaimyninių Latvijos ir Estijos šalių nekilnojamojo turto rinkos. Girdi, būsto kainos, nuo aukščiausio savo pakilimo taško 2007 m. gruodį nukritusios vidutiniškai 40 proc., liausis kristi.

V.Klyvienei tokie pasidrąsinimai kelia šypseną: “Nežinau, kodėl šitai turėtų mus aplenkti. Aš manau, kad pas mus kainos smuks panašiai tiek, kiek ir Rygoje ar Taline. Tiesa, nuo gruodžio ten jau pastebimas kainų kilimas, o pas mus kainos vis dar krinta. Bet tai natūralu, nes jų ekonomika maždaug pusmečiu anksčiau nei mūsų pradėjo leistis, taigi ir kilti jie pradėjo anksčiau”.

Tuo tarpu ateityje, pasak pašnekovės, Lietuvos nekilnojamojo turto kainas labiausiai turėtų veikti gyventojų skaičius, BVP augimas ir žmonių pajamos. Tvarios ekonomikos šalyse vieno kvadratinio metro būsto kaina yra artima vidutiniam darbo užmokesčiui (VDU), jau atskaičius mokesčius. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, paskutinįjį 2009-ųjų ketvirtį VDU Lietuvoje buvo 1647 Lt (atskaičius mokesčius). Taigi ši kaina ir turėtų būti ta, kurią lietuviai šiandien galėtų mokėti už vieną kvadratinį metrą būsto.

Nepriklausomų brokerių grupės “Vilniaus piramidė” brokeris Aurimas Šlimas mano, kad jei bankai neatsuks finansavimo sklendžių, būstų kainos tikrai kris iki VDU kainos.

Gerokai mažesnes kainas, nei šiandien staytojai pardavinėja 1 kv. m būsto, nurodo ir kitų mažųjų bankų atstovai. Štai ekspertas R.Venckūnas kalba apie 1800–2200 Lt (tai yra VDU, neatskaičius mokesčių) – tiek lietuviai esą šiandien būtų pajėgūs mokėti už būstą.

Prekiautojas nekilnojamuoju turtu Z.Račkovskis įsitikinęs, kad ir šiandien rastųsi daugiau staytojų, kurie nuleistų kainas iki VDU lygio, bet juos slegia burbulo metais aukcionuose pirktų žemės sklypų kaina. “Žemės sklypo kaina (1 kv. m būsto) sudaro net 500 Lt, o miesto centre net ir triskart daugiau – 1500 Lt. Tuo tarpu 1 kv. m statybos savikaina jau pastatytuose būstuose siekė 2–2,2 tūkst. Lt. Taigi staytojai negalėtų parduoti būstų pigiau nei po 2,5–2,7 tūkst. Lt. Antra vertus, jei jie ir toliau laikys kainas, tai neturės apyvartinių lėšų, o dėl to jiems neskolins ir bankai. Kitaip tariant, statytojai negalės pradėti naujų projektų”, – dėsto Z.Račkovskis.

Vis dėlto, kaip pastebi dauguma mažųjų bankų ekspertų, jau tik mėnesių klausimas, kada ir Lietuvos sostinėje nekilnojamojo turto kainos pasieks Rygos bei Talino kainas. Kitaip sakant, būstai dar pigs apie 25 proc.

Bankai nelinkę prisiimti kaltės dėl NT burbulo

Beje, iš pokalbių su didžiųjų bankų atstovais visiškai neatrodo, kad jie jaustų kaltę ar atsakomybę tiek tiek ankstesnio NT burbulo pūtimo, tiek dėl dabartinių manipuliacijų.

Atvirai paklausti, kokią kaltės dalį dėl 2003–2007 m. būsto burbulo, virtusio nemenku sprogimu, bankai prisiima sau, daugumos jų atstovai įniko į filosofinius apmąstymus. “Ieškoti kaltų – betikslis dalykas. Kalti visi: ir bankai, ir staytojai, ir turto vertintojai, ir pirkėjai… Juk kai kitą dieną po smagių vaišių ir padauginto alkoholio kiekio skauda galvą, vakarėlio dalyviai nepradeda kaltinti vieni kitų: degtinės pilstytojų, muzikantų ar kitų svečių. Juk linksma buvo visiems ir galvas skauda visiems”, – išvedžioja G.Jankauskas.

Banko “Snoras” valdybos narys G.Kancerevyčius lakoniškai, bet taikliai apibendrina, kad kaltės dydį dėl burbulo pūtimo geriausiai iliustruoja bankų veiklos rezultatai: kuo nuostoliai didesni ir kuo didesni atidėjiniai blogoms paskoloms, tuo bankas aktyviau padėjo kurti nepagrįstus lūkesčius ir pūsti burbulą. Priminsime, kad pernai dviejų bankų – SEB ir “Swedbank” nuostoliai buvo milijardiniai.

Tiesa, NT burbulą pūtė ne tik bankai. “Pirmieji burbulo mechanizmą pradėjo sukti Vilniaus miesto vadovai, – įsitikinęs A.Zimnickis. – Jie pradėjo kurti dirbtinį žemės deficitą: juk 2001–2002 m. Vilniuje žemės sklypai pradėti pardavinėti aukcionuose”.

Statytojai vienas su kitu ėmė rungtyniauti kainomis, o čia įsisuko dar ir bankininkai su savo siūlymais imti kreditus žemės sklypams įsigyti. Statytojai nusipirkę brangius sklypus kėlė butų kainas, bankai, siekdami greito pelno, viliojo žmones imti kreditus brangiems būstams pirkti…

Į visą šitą naudos karusėlę įsitarpavo ir turto vertintojai. Pirkėjai, neturėdami grynųjų, bet siekdami gauti didesnį kreditą, už papildomą 50–100 Lt užmokestį vertintojams “susiveikdavo” geresnę būsto vertinimo ataskaitą. “Bankai užmerkdavo akis, nors ir matė, kad kai kurie vertintojai dirbtinai pučia kainas, o tai veikė aplinkinių butų ir namų kainas. Jos vis labiau kilo”, – prisimena “Domus optima” vadovas A.Zimnickis.

Z.Račkovskis pabrėžia, kad dabar dauguma nesąžiningų vertintojų jau yra bankrutavę. Bet faktas lieka faktu – bankai pirkėjams nurodydavo vertintojų sąrašus. Juose vyravo juodieji vertintojai.

Vis dėlto bankų atstovai ir NT plėtotojai dalį atsakomybės dėl NT burbulo pūtimo bando perkelti ir ant Lietuvos gyventojų pačių: esą ir jie pridarė daug asmeninių klaidų.

Kalčiausias bankų godumo nepažabojęs Lietuvos bankas

“Na, kokia čia gali būti neišprususių, nepatyrusių gyvenimo rinkos sąlygomis žmonių kaltė? – stebisi Z.Račkovskis. – Juk mums aiškino, girdi, visas pasaulis gyvena iš kreditų, ir tik lietuviai, paskutiniai pagonys, taip negyvena. O pagal būsto dydį mes esą iš viso atsiliekame nuo civilizuoto pasaulio”. Tokių kalbų skatinami lietuviai masiškai plūdo pasitarti, kaip prakusti, su neva specialiai jiems dirbančiais asmeniniais patarėjais bankuose.

“O tie, kurie turėjo objektyvių rodiklių lenteles, pirmiausia Lietuvos banko (LB) vadovai, premjeras, Seimo komitetų atstovai, tylėjo. Bet juk jie vieninteliai, turėdami objektyvios informacijos, matė, kad negali ekonomika augti statybų sektoriaus sąskaita, kad artėja perkaitimas”, – piktinasi Z.Račkovskis.

Tuo tarpu politikai, kaip pabrėžia pašnekovas, gyrėsi savo vadovavimo rezultatais, o LB valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas dargi kartą atsainiai mestelėjo, girdi, turėsite jūs tą savo eurą. Ir tai dar labiau skatino žmones skubėti pirkti – juk visi bijojo naujo pabrangimo. “Aš irgi patikėjau R.Šarkinu”, – prisipažįsta patyręs prekiautojas būstu.

“Jei R.Šarkino komanda būtų dirbusi ir aiškinusi žmonėms, kokios yra rizikos, būsto burbulas nebūtų susidaręs. Ar būtų buvęs gerokai mažesnis, – įsitikinusi ir I.Soloveičik. – Beje, kai “Progresyvioms investicijoms” pradėjo puikiai sektis, aš ėmiau nuogąstauti, kad tuoj krisime į bedugnę, tai buvo apie 2005–2006 metus. Bet tada man kolegos sukiojo pirštą prie smilkinio”.

“LB galbūt ir negalėjo kištis į bankų vidaus reikalus, bet įspėti žmones apie kreditų riziką privalėjo”, – apibendrina ir A.Zimnickis.

G.Nausėda, praeityje dirbęs centriniame šalies banke ir ne kartą sąžiningais pareiškimais apie tikrąją padėtį suerzinęs LB vadovus, pritaria, kad ši institucija turi prisiimti didžiausią visos kaltės dėl NT burbulo dalį. “Vienintelis LB ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis viešai kalbėjo apie nekilnojamojo turto burbulą, bet jis žmones protino ne kaip oficialus LB atstovas, o kaip pilietis R.Kuodis. Oficialios pozicijos apie gresiantį ekonomikos perkaitinimą LB nepateikė, nors svertų, kaip tai padaryti, turėjo”, – pabrėžia G.Nausėda.