2012 m. pirmąkart bus vykdomas visų Lietuvos aukštųjų mokyklų išorinis vertinimas, kuris, kaip prognozuojama, kai kurias privers jungtis arba po dvejų metų žlugti.

Net jei po Seimo rinkimų šį rudenį Gintarui Steponavičiui reikės atiduoti švietimo ir mokslo ministro portfelį, jis bei jo komanda Lietuvos aukštojo mokslo sistemą jau yra reformavę ir tai įtvirtinę Mokslo ir studijų įstatymu bei pora šimtų įstatymo įgyvendinamųjų aktų. Nauja Vyriausybė, kad ir kas ją sudarytų, vargu ar imsis viską rauti su šaknimis, tad reformos principai turėtų išlikti, nors jos padariniai ir nevienareikšmiai.

O 2012 m. planuojama toliau įtvirtinti du kertinius reformos siekius – gerinti aukštojo mokslo kokybę ir skatinti partnerystę su verslu.

Akreditacija – dvejiem arba septyneriems metams

2009-aisiais pradėta „krepšelių reforma“, paremta aukštųjų mokyklų konkurencija dėl studentų, išties išjudino anksčiau akademiniame burbule veikusius universitetus ir kolegijas, paskatino atsigręžti į abiturientus ir į darbdavius. Kita vertus, laisvosios rinkos principai, perkelti į akademinę erdvę, pridarė nesusipratimų: dėl neveiksmingo profesinio orientavimo studentai toliau stoja į perteklines specialybes (vadyba ir teisė – chrestomatiniai pavyzdžiai), o dalis valstybės ateičiai reikalingų studijų programų, nors joms ir skiriamas finansavimas, taip ir lieka nepasirinktos. Groteskiškai atrodo priėmimai į meno studijas, kai valstybės finansuojamas studijas gauna ne talentingesni, o geriau išlaikiusieji abitūros egzaminus.

Kol kas praktiškai neįgyvendintas ir vienas ambicingiausių reformos tikslų – palyginti su kitomis Europos šalimis neproporcingai didelis Lietuvos aukštojo mokslo įstaigų tinklas neoptimizuojamas. Išskyrus 2010-ųjų vasarą iš Kauno medicinos universiteto ir Lietuvos veterinarijos akademijos užgimusį Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir kelių kolegijų susijungimą, kitos aukštosios toliau funkcionuoja, nors ir turėdamos neaiškią ateities perspektyvą.

Pagal darbo grupės, sudarytos universitetų optimizavimo planui parengti, rekomendacijas, jau 2012-aisiais būtų galima žengti keletą žingsnių – Vilniaus edukologijos universitetą prijungti prie Vilniaus universiteto, Kūno kultūros akademiją – prie Sveikatos mokslų universiteto, Aleksandro Stulginskio universitetą – prie Kauno technologijos universiteto ir kt. Tačiau drastiškas darbo grupės siūlymas iki 2015 m. palikti vos po vieną universitetą Vilniuje ir Kaune, regis, atbaidė ir nuo jų racionalių siūlymų įgyvendinimo.

Konkrečius optimizavimo veiksmus galėtų paspartinti kitais metais pirmą kartą Lietuvoje vyksiantis aukštųjų mokyklų išorinis vertinimas. „Bus vertinamos visos aukštosios mokyklos – ir valstybinės, ir privačios. Lygia greta bus vykdomas kitas vertinimo etapas, aukštosios mokyklos rengs savianalizę. Neigiamas įvertinimas pirmame ar antrame etape reiškia, kad aukštoji mokykla vertinama neigiamai. Jei aukštoji mokykla neturi problemų, ji bus akredituojama šešeriems metams, jei turi – dvejiem. Jeigu padėtis nesikeis, aukštoji mokykla netenka leidimo vykdyti studijas“, – su vertinimo sistema supažindina švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.

Ar yra aukštųjų mokyklų, kurios, galima numanyti, bus akredituotos tik dvejiem metams? „Taip, yra“, – neabejoja viceministrė, neminėdama konkrečių pavadinimų. Jos manymu, tai būtų gera proga ieškoti jungimosi arba kitokio kooperavimosi galimybių.

Žvelgiant į dar tolesnę ateitį akivaizdu, kad net ir be papildomų ministerijos ar universitetų bendruomenių pastangų aukštųjų mokyklų tinklui reikės persitvarkyti, nes ilgainiui neliks ką mokyti. 1999–2008 m. studentų skaičius Lietuvos universitetuose padidėjo 94 proc. Tokį pat ar didesnį šuolį padarė tik dar trys valstybės – Slovakija (94 proc.), Rumunija (177 proc.) ir Kinija (319 proc.). 2008 m. Lietuvoje buvo pasiektas absoliutus studentų skaičiaus rekordas (208 tūkst. studentų). Tačiau 2011 m. studentų buvo jau 44 tūkst. mažiau, 2012-aisiais prognozuojama dar 22 tūkst. smukimas. 2020 m. dėl demografinės duobės teturėsime 104 tūkst. studentų – lygiai perpus nei 2008-aisiais, nebent pavyktų studijuoti Lietuvoje prisivilioti užsieniečių.

Beje, kaip tvirtina Mykolo Romerio universiteto kancleris Saulius Spurga, studentų gausėjimą iki 2009 m. lėmė ne valstybės politika, o pačių piliečių aktyvumas. Pastaruosius 20 metų valstybė finansavo tą patį studentų vietų skaičių – apie 100 tūkst., o studentų skaičių nuo 100 tūkst. iki 200 tūkst. padidino tie, kurie patys moka už mokslą.

Kodėl žmonės siekia aukštojo išsilavinimo? „Jį turintieji geriau jaučiasi darbo rinkoje. Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų atlyginimas beveik dvigubai didesnis nei jo neturinčiųjų. Krizės laikotarpiu darbą turėjo 86 proc. asmenų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, ir tik 60 proc. – įgijusių vidurinį. Ta pati tendencija, nors gal ne visur tokia kontrastinga, iš esmės visose valstybėse“, – teigia S.Spurga.

Valdymo reforma skatina bendrauti su verslu

Kita šios Vyriausybės įgyvendinta reforma – pagrindiniu universiteto valdymo organu paversti tarybą, o ne senatą – išties revoliucinė. Ypač žinant, kad penki iš vienuolikos tarybų narių yra visuomenės atstovai, tvirtinami ministro parašu. Toks modelis užtikrina universitetų atsivėrimą visuomenei, glaudesnį ryšį su darbo rinka, tačiau kelia mažiausiai dvi rimtas grėsmes. Pirma, kad visuomenės atstovai, tarp kurių dažniausiai yra verslininkai, o ne mokslininkai, į aukštąsias mokyklas žiūrės kaip į darbo jėgos, o ne erudicijos ugdymo institucijas. Antra, turint omenyje, kokia didelė dalis narių yra skiriama ministro, kyla tarybų politizavimo grėsmė. G.Steponavičius tikina, kad tarp jo skirtų tarybų atstovų nėra nei jo, nei valdančiųjų partijų draugų, tačiau tikimybė, jog pasikeitus ministrui „draugų“ ateis, išlieka nepaisant visų saugiklių.

Prie kitose Europos valstybėse analogų mažai turinčio valdymo modelio noriai ar pro sukąstus dantis perėjo visos valstybinės aukštosios mokyklos, išskyrus seniausią ir įtakingiausią Vilniaus universitetą. Jo atstovai, reformoje įžvelgę kėsinimąsi į Konstitucijoje įtvirtintą aukštojo mokslo autonomiją, kreipėsi į Konstitucinį Teismą ir laimėjo – 2011-ųjų pabaigoje tarybų sudarymo principas buvo paskelbtas antikonstitucišku. Tai reiškia, kad jau suformuotos tarybos faktiškai neteko įgaliojimų. Reforma patyrė moralinį smūgį, o valstybinių aukštųjų mokyklų valdymo klausimas perkeliamas į šiuos metus.

Eruditų kalvė ar parengimo darbo rinkai įrankis?

Vis dėlto tolesnius aukštojo mokslo reformos žingsnius turėtų lemti konceptualus apsisprendimas, ar universitetai – eruditų kalvė, ar tik parengimo darbo rinkai įrankis. Nors Lietuvoje įprasta manyti, kad šalyje studentų per daug, todėl sunku užtikrinti išsilavinimo kokybę, tačiau rugsėjo pabaigoje pateikta ES aukštojo mokslo modernizavimo strategija patvirtina, jog Lietuvoje vykdoma aukštojo mokslo reforma veda teisingu keliu: visoje Europoje stengiamasi, kad žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, gausėtų, nes ateityje jų reikės vis daugiau, taip pat skatinama partnerystė tarp verslo ir aukštųjų mokyklų.

Jungtinės Karalystės Niukaslo universitete studijuojanti šios šalies lietuvių jaunimo sąjungos prezidentė Rūta Freitakaitė pasakoja, kad Vakarų šalių universitetuose įprasta turėti karjeros centrus, kuriuose užmezgami glaudūs ryšiai su potencialiais darbdaviais, rimčiau žiūrima į studentų praktikas. „Šiuo metu, kai jaunimo nedarbas viršija rekordus, studentas būsimam darbui turi būti parengiamas dar universitete“, – neabejoja studentė.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.