BFL

„Rugsėjį ir spalį Lietuvoje vyksta beprotiškai daug kino festivalių – po keletą vienu metu“, – konstatuoja Lina Užkuraitytė, Vilniaus tarptautinio vaikų ir jaunimo filmų festivalio rengėja.
Ko gero, tą patį pastebėjo visi aktyvesni nekomercinio kino gerbėjai, kiekvieną savaitę atakuojami pranešimų apie naujus festivalius. Visai neseniai su žiūrovais atsisveikino Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, keturiuose miestuose vykęs tarptautinis Kauno kino festivalis, „Vilniaus kino šortai“.
Šią savaitę vyksta Lotynų Amerikos kultūros dienos Lietuvoje (jų kino programą kuruoja „Kino pavasaris“), nepatogaus kino festivalis „Ad hoc“, tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“, Kaune ir Ukmergėje savo programą teberodo Vaikų ir jaunimo filmų festivalis. Ir vos pora savaičių beliko iki kito svarbaus šalies kino įvykio – „Scanoramos“ festivalio pradžios.
O jei dar priskaičiuotume atskirų valstybių kino dienas, kurių „Scanoramos“ direktorė Gražina Arlickaitė nuolankiai prašo festivaliais nevadinti (nors, tarkim, Lenkų kino savaitė žiūrovų skaičiumi pranoksta ne vieną smulkesnį festivalį), – paaiškėtų, kad nekomercinio kino centrai rudenį tiesiog verda nuo renginių gausos.

Festivaliai gimė iš bado

Taigi kodėl festivalių organizatoriai taip pamėgo rudenį? „Todėl, kad supranta, jog šaltomis žiemos dienomis žiūrovus iš namų išvilioti taps gerokai sunkiau“, – svarsto L.Užkuraitytė. Antra vertus, pripažįstama, kad dabartinė festivalių gausa Lietuvoje radosi iš aštraus nekomercinio kino bado, viešpatavusio šalyje maždaug prieš dešimtį metų.
„Pati prisimenu, kad alternatyvų holivudiniam repertuarui naujojo tūkstantmečio pradžioje Kaune praktiškai nebuvo. Buvo uždarinėjami senieji kino teatrai, brendo ištisa karta, nepažįstanti kitokio kino. Būrelis entuziastų, nenorinčių taikstytis su tokia padėtimi, susibūrėme į Kino klubą, kurį maloniai priglaudė Architektų namai. Rūpinomės, kad Vilniuje vienas po kito atsirandantys festivaliai savo programas parodytų ir mums. Galiausiai pasijutom subrendę ir Kauno kino festivaliui“, – pasakoja jo direktorė Ilona Jurkonytė.
Dabar šis festivalis jau pajėgus grąžinti Vilniui skolą: jo programos perlai užsuka ir į sostinės nekomercinio kino teatrus, kurių, beje, vilniečiams ligi šiol pavydima. O geriausias darbo įvertinimas, pasak festivalio vadovės, būna tuomet, kai po filmo peržiūros dalyvauti susitikime su jo kūrėjais salėje lieka beveik visi žiūrovai.

Sudėtingiausia – Klaipėdoje

Kad Kaune subrandinta nekomercinio kino gerbėjų auditorija, neneigia ir sostinės festivalių organizatoriai. „Jaučiame, kad ten galėtume rodyti dar daugiau seansų: salės būna pilnos. Gaila, jog festivalio svečiai, kurių šįmet turėsim daugiau nei trisdešimt, nevieši Lietuvoje taip ilgai, kad galėtų aplankyti ir kitus miestus“, – teigia Birutė Sabatauskaitė, festivalio „Ad hoc: nepatogus kinas“ koordinatorė. Šis festivalis šįmet pristato 44 filmus. Ir nors vieną jų, pasakojantį apie rusų oligarchą Michailą Chodorkovskį, neseniai rodė LTV, dabar žiūrovai turės progą susitikti su jo režisieriumi Cyrilu Tuschi ir išgirsti, kokių persekiojimų teko patirti filmo kūrėjui.
G.Arlickaitė priduria, kad kinu Kaune domisi ne vien akademinis jaunimas: „Matau salėse įvairaus amžiaus ir išsilavinimo kauniečių. Ir kukurūzų spragėsių maišų į nekomercinio kino seansus šiame mieste, kaip ir Vilniuje, niekas nebesineša: dabar tuo tepasižymi klaipėdiečiai. Uostamiestyje gero kino auditorijos stoka kaip buvo, taip ir liko pati aštriausia.“
Beje, „Scanorama“, viliojanti žiūrovus Larso von Triero „Melancholija“ ir specialia japonų kino programa, šįmet ketina pirmąkart žengti į Šiaulius. Iš viso lapkričio 10–27 d. vyksiančiame festivalyje (įskaičiuojant konkurse „Naujasis Baltijos kinas“ dalyvaujančias trijų šalių trumpo metražo juostas) bus parodyta daugiau nei šimtas filmų.