Scanpix

Tebeaidint šūviams Rytų Ukrainoje, prieš daugiau nei metus Rusijos aneksuotas Krymas pamažu grimzta į ramią užmarštį: net drąsiausi optimistai nebedrįsta svajoti, kad šiandieninė padėtis greitai gali pasikeisti. Bet savąją kovą regione dar priversti kovoti Krymo totoriai, kurių laisvę iš lėto smaugia naujieji pusiasalio šeimininkai.

Rusijos ir Krymo totorių konfliktai nėra naujiena istorijos tėkmėje. Būtent Rusijos imperatorė Jekaterina II panaikino tris šimtmečius gyvavusią Osmanų imperijos vasalinę valstybėlę – Krymo chanatą ir pradėjo šio itin vaizdingo ir ypatingą geografinę vietą užimančio pusiasalio rusifikaciją. Daugelis vietinių totorių buvo priversti pasitraukti į Turkiją. Rusijos revoliucijos kovų įkarštyje Krymas buvo tapęs vienu karščiausių bolševikų ir baltagvardiečių kovos taškų, ir vietiniai totoriai jau tada pateko į Vladimiro Lenino nemalonę. „Kryme šiuo metu yra šimtai tūkstančių buržuazijos atstovų. Mes juos paimsime, padalinsime, pavergsime ir suvirškinsime“, – 1920 m. rašė jis.

Tragiškiausias Krymo totorių istorijos puslapis atsivėrė 1944-ųjų gegužės 18-ąją. Stalino, kuris visą pusiasalyje likusią tautinę grupę, kaip kolaboravusią su naciais, paskelbė valstybės priešais, įsakymu visi 230 tūkst. Krymo totorių, arba 44 tūkst. šeimų, buvo ištremta į Centrinę Aziją ir Sibirą. Beveik pusė jų mirė pačios operacijos metu, net nepasiekę jiems numatytų tremties vietų.

Minint ukrainiečių susivienijimo su Rusijos imperija 300 metų jubiliejų, tuometis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas Krymo pusiasalį padovanojo Ukrainai. Tuo metu tai tebuvo simbolinė teritorinė priklausomybė, nes nė vienas reikšmingas sprendimas bet kokiu atveju neapsieidavo be Maskvos įsikišimo, tačiau situacija pasikeitė žlugus SSRS, kai Krymas ir liko jau nepriklausomos Ukrainos sudėtyje. Tiesa, 1991-aisiais buvo surengtas referendumas dėl Autonominės Krymo respublikos sukūrimo, kuriame 94 proc. pusiasalio gyventojų pasisakė „už“.

„Perestroikos“ atlydžio metais Krymo totoriams, tikriesiems pusiasalio gyventojams, pagaliau buvo leista sugrįžti į gimtąsias žemes. Daugelis taip ir padarė. Net ir atradę užimtus savo namus, totoriai vis gausiau kėlėsi atgal į Krymą. 2001 m. Ukrainos gyventojų surašymo duomenimis, pusiasalyje gyveno 245 tūkst. totorių. Dabar jų suskaičiuojama apie 300 tūkst., arba per 13 proc. šiandienino Krymo gyventojų.

Nepriklausomos Ukrainos ir totorių santykiai toli gražu nebuvo rožėmis kloti. Prieš keletą metų daugiau nei 4 tūkst. totorių pasirašė kreipimąsi į Jungtines Tautas, kuriame buvo pabrėžiama, kad Ukraina neatkuria deportacijų metu prarastų teisių į turtą, pašalino Krymo totorių kalbą iš viešosios erdvės, skundžiamasi nelygybe teismuose, ieškant darbo, problemomis švietimo srityje. Be to, Ukrainos valdžia totorius prilygino kitiems iškeldintiems gyventojams – vokiečiams, graikams, armėnams, nors patys totoriai save laiko vietiniais gyventojais. O tai yra kita tarptautinės teisės kategorija: tokį statusą Krymo totoriams Ukrainos Rada suteikė jau tik praradusi Krymą.

Tačiau totorių padėtis dar labiau pablogėjo po pernai kovą įvykdytos pusiasalio aneksijos. Iškart po jos Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad Rusija privalo atlikti visus būtinus politinius ir teisinius veiksmus, reikalingus užbaigti Krymo totorių reabilitacijai ir atkurti jų teisėms. „Gerbiame visų Kryme gyvenančių tautybių žmones“, – pabrėžė Rusijos vadovas.

Dar iki „referendumo“ dėl prisijungimo prie Rusijos V.Putinas ir Krymo totorių lyderis Mustafa Džamilevas valandą kalbėjosi telefonu, o totorius viena po kitos lankė įvairios delegacijos iš Rusijos. Tačiau jau netrukus V.Putino pažadai ir veiksmai pradėjo gerokai skirtis.

Krymo totoriai ignoravo regiono aneksiją įteisinantį referendumą. Nors oficialioji Maskva pranešė, kad jame dalyvavo 83 proc. vietos totorių, jų lyderiai pateikia visai kitokius skaičius. Pasak M.Džemilevo, balsavime dalyvavo daugiausiai trečdalis. Totoriai praktiškai nedalyvavo ir rugsėjį vykusiuose regioniniuose bei savivaldos rinkimuose.

Rusijos atsako ilgai laukti nereikėjo. Krymo totorių savivaldos organo „Mejlis“, ant kurio būstinės Simferopolyje iki pat rugsėjo plevėsavo Ukrainos, o ne Rusijos vėliava, vadovui Refatai Chubarovui ir minėtam M.Džemilevui naujoji valdžia penkeriems metams uždraudė įvažiuoti į Krymą. Dabar jie prieš savo valią gyvena Kijeve. Abiem uždrausta atvykti dėl „ekstremistinio elgesio“. R.Chubarovas apskundė šį sprendimą Strasbūro žmogaus teisių teismui, tačiau naudos iš to nėra daug.

2014-ųjų gegužės 18-ąją naujoji pusiasalio valdžia uždraudė Simferopolio centre minėti 70-ąsias Krymo totorių deportacijos iš gimtinės metines. Tą dieną totoriai paprastai minėdavo itin vieningai ir gausiai. Draudimas įvestas dėl esą pavojingo renginio pobūdžio.

Naujoji Rusijos valdžia uždraudė daugelį totorių knygų, tarp kurių pateko ir rusiškas Korano vertimas. Jos įvardytos kaip „religinis ekstremizmas“. Tarp neleistinų raštų pateko ir M.Džemilevo, kuris kaip disidentas daugelį metų praleido sovietiniuose lageriuose, knygos. Netrukus smogta ir nepriklausomai totorių žiniasklaidai: uždaryta naujienų agentūra QHA, laikraštis „Avdet“, žurnalas „Yildiz“, net ir vaikams skirtas leidinys „Armanchikh“. O šių metų balandį po ilgo spaudimo galiausiai uždaryta ir vienintelė nepriklausoma totorių televizija ATR, kuri vienintelė regione atvirai kritikavo Rusijos įvykdytą aneksiją ir nepalankiai vertino naująją pusiasalio valdžią.

Kaip ir kiti vietiniai žiniasklaidos kanalai, ATR privalėjo kreiptis į Rusijos institucijas, kad gautų licenciją. Kaip sakė televizijos įkūrėjas Lenuras Isliamovas, keturi televizijos prašymai pratęsti licenciją buvo atmesti dėl įvairių techninių priežasčių. „Mums nesuteikė licencijos, nes nė vienas pareigūnas negali garantuoti, kad eteryje neparaginsime žmonių kažką daryti“, – sakė L.Isliamovas, prilygindamas šį sprendimą deportacijai.

Krymo vadovas Sergejus Aksionovas į tai atšovė, kad televizija sąmoningai pateikė dokumentus su klaidomis, siekdama išprovokuoti konfliktą.

Rusijai okupavus Krymą, prasidėjo ir paslaptingi totorių aktyvistų dingimai bei žudymai. Pernai kovą buvo areštuotas ir po dviejų savaičių rastas nužudytas Rešatas Ametovas, gegužę be žinios dingo Leonidas Koržas, Seiranas Zinedinovas ir Timuras Šaimardanovas, rugsėjį specialiosios tarnybos sulaikė Islyama Džeparovą bei Džebdetą Islyamovą ir išgabeno nežinoma kryptimi. Nei šių žmonių, nei pagrobėjų niekam nepavyko surasti. Iš viso per daugiau nei metus be žinios dingo keturiolika Krymo totorių, ir šie dingimai nesulaukė jokio teisėsaugos dėmesio.

R.Chubarovas yra sakęs, kad Maskva greičiausiai mėgins pakartoti Čečėnijos scenarijų ir Kryme – bandys tarp totorių surasti antrąjį Ramzaną Kadyrovą, kuris galėtų prižiūrėti savo neramius tautiečius naudodamas jėgą arba pasitelkdamas pinigus ir taip užtikrinti jų lojalumą.
Europos Sąjungos žmogaus teisių komisaras Nilas Muižniekas, apsilankęs Kryme 2014 m. rugsėjį, savo ataskaitoje pabrėžia, kad totorių mečetės, mokyklos, bendruomenės centrai, net privatūs namai be jokių priežasčių buvo apieškoti Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų, siekiant rasti „ekstremistinių apraiškų“. Rusijos saugumas darė kratas totorių politinių, visuomeninių veikėjų, verslininkų namuose ir biuruose. Daugelis jų paliko pusiasalį – išvyko į Turkiją arba Ukrainą.

Maskvoje buvo pasigirdę siūlymų ir „deturkifikuoti“ Krymą, pakeičiant pusiasalio ir pagrindinių miestų pavadinimus graikiškais. Krymas taptų Taurida, Kerchas – Pantikapajonu ir pan. Kaip pabrėžia Rusijos opozicijos veikėjas istorikas Vladimiras Ryžkovas, Krymas šiandien tapo rimčiausio etninio konflikto Rusijoje vieta. Pasak jo, tokia vieta yra ne Čečėnija ar imigrantų gausiai apgyvendinti Maskvos ir Sankt Peterburgo priemiesčiai, bet būtent Krymas, kuriame gyvenantys totoriai turi ilgas nesmurtinio pasipriešinimo tradicijas. Dar 1969-aisiais penki totorių disidentai Maskvoje iškėlė plakatus, reikalaudami jų tautiečiams leisti sugrįžti į gimtinę. Jiems pavyko išstovėti nesulaikytiems septynias minutes – gana įspūdingas rezultatas to laikmečio totalitarinės sistemos forposte.

Geriausiai šiandieninę Krymo padėtį iliustruoja šių metų sausį paskelbtas „Freedom House“ įvertinimas, kuriame regiono laisvės indeksas vertinamas šešiais su puse iš septynių galimų balų, kai vienetas yra aukščiausias įvertinimas, o septynetas – žemiausias.

Krymo totoriai kol kas turi tik vieną užtarėją – jų teisių klausimą nuolat primenančią Turkiją. Užsienio reikalų ministras  Mevlutas Cavusoglu, balandį viešėdamas Vilniuje, pasmerkė totorių persekiojimą ir žadėjo į Krymą siųsti stebėjimo misiją. „Situacija Kryme  nepriimtina. Krymo žmonės ir ypač Krymo totoriai yra persekiojami, o jų teisės pažeidžiamos“, – sakė ministras, pabrėždamas, kad Turkija, nors ir neprisidėjusi prie ES sankcijų Rusijai, niekada nepripažins aneksuoto Krymo Rusijai. Po aneksijos keli tūkstančiai Krymo totorių persikėlė gyventi į šią kultūriškai giminingą valstybę.

Tačiau dauguma Krymo totorių dar kartą palikti savo gimtųjų kraštų neplanuoja ir žada pasilikti, net jei naujoji administracija mėgins sudaryti jiems vis labiau nepakeliamas sąlygas. Savo kalboje Europos Parlamente R.Chubarovas pabrėžė raginantis visus totorius likti Kryme ir kovoti dėl savo teisių. „Po 2014-ųjų balandžio mes neatmetame jokių Rusijos veiksmų galimybės, net ir ištisų tautų deportacijos“, – pripažino iš užsienio Krymo totorių savivaldos organui „Mejlis“ priverstas vadovauti R.Chubarovas.

O galimybių langas Kryme beveik uždarytas. Po Rusijos aneksijos visi, kurie neišreiškė noro būti užsieniečiais, automatiškai gavo Rusijos pasus. Per tą mėnesį naujosios tėvynės paso atsisakė apie 3 tūkst. žmonių, tarp kurių ir nemaža dalis totorių. Jie turi užsieniečio statusą, todėl jiems reikalingi leidimai gyventi, pradėti verslą, jie neturi teisės į nemokamą vaikų mokslą ar medicinos apsaugą. Krymo valdžia gali nesunkiai juos deportuoti už menkiausią pažeidimą. Na, o visi kiti neišvengiamai tapo naujosios tėvynės piliečiais.

Du karus Čečėnijoje kariavusi Rusija žino neišspręstų vidinių tautinių konfliktų kainą: jie ne tik keičia prezidentus, bet ir buvo viena pagrindinių SSRS žlugimo priežasčių. O to juk šitaip gailisi šiandieninis Rusijos politinis elitas. Todėl Krymo totorių laukia dar vienas nelengvas jų istorijos etapas.

Dovaidas Pabiržis

Krymo totoriai

Tiurkų tautų grupei priklausanti tauta, musulmonai sunitai. Kalba Krymo totorių kalba.

Kaip tauta susiformavo Krymo chanato laikais, XV–XVIII a.

1783 m. Krymo chanatą prisijungė Rusijos imperija, prasidėjo regiono rusifikacija, daugelis vietinių totorių išvyko į Turkiją.

Po ilgų bolševikų ir baltagvardiečių kovų Krymas tapo SSRS dalimi. Jau netrukus vykdant kolektyvizaciją kilo badas, per kurį žuvo 100 tūkst. totorių.

1944 m. Krymo totoriai buvo apkaltinti kolaboravimu su naciais ir 1944 m. gegužės 18-ąją per kelias dienas ištremti iš pusiasalio. Apie 40 proc. Krymo totorių per operaciją žuvo.

„Perestroikos“ laikais totoriams leista sugrįžti, per paskutinius XX a. dešimtmečius į gimtinę parvyko apie 250 tūkst. totorių.

2014 m. kovą Krymo pusiasalį aneksavo Rusija.