Į „Veido“ klausimus atsako Algirdas Paleckis

VEIDAS: Ar nesigailite iš vieno perspektyviausių Socialdemokratų partijos politikų virtęs pajuokos objektu?
A.P.: Daugelis tikrų, ne vienadienių, politikų pradžioje būdavo pajuokos objektas. Tad tikrai nesigailiu – esu savo stichijoje ir nemanau pasielgęs klaidingai. Tikėjau Socialdemokratų partija, tačiau pabuvęs joje nuo 2003 iki 2008 metų pamačiau, kad ji negalės padaryti to, ko reikia Lietuvai. Turiu galvoje radikalias reformas.
VEIDAS: Tas nusivylimas nėra susijęs su tuo, kad nepavyko iki galo perimti LSDP Vilniaus skyriaus?
A.P.: Na, kuriam laikui man tai pavyko. Nuo 2006-ųjų vidurio iki 2007-ųjų pabaigos. Bet perimti vadovavimą Vilniaus skyriui dar nieko nereiškia. Nors jame pavyko nuveikti nemažai, LSDP Vilniaus skyrius yra vienas iš šešių dešimčių partijos skyrių, yra dar ir partijos vadovybė, kuri priešinosi permainoms į kairę. Tad nusivylimo partija priežastis tikrai ne ta.
VEIDAS: Triumviratas – Paleckis, Paluckas, Požėla jau galutinai subyrėjęs. Ar dar bendraujate tarpusavyje?
A.P.: Triumvirato nebėra. Netgi pats šis žodis – „triumviratas“ yra pernelyg skambus ir visa ta istorija pernelyg išpūsta. Taip, kažkuriuo momentu mudu su Juru buvome artimi, paskui prisidėjo Gintas Paluckas. Bet kiekvienas žmogus turi nusistatęs sau ribas. Kai aš pasukau į tikrąją kairę, kai reikėjo apsispręsti, mano bičiuliams Jurui ir Gintui jų ribos, matyt, pasirodė siauresnės negu mano. Jų nekaltinu, tik konstatuoju – juodu padarė savo pasirinkimą.
VEIDAS: Į savivaldybių rinkimus 2007-aisiais ėjote su radikaliai antizuokiška programa, nors ne vienas bendražygis jums sakė, kad šį rinkimų „arkliuką“ jau yra pasibalnojęs Rolandas Paksas, tad sukdamas įkandin jo tik prarandate balsus. Gal savo bendramoksliui Artūrui Zuokui jautėte kokių asmeninių nuoskaudų?
A.P.: Jokių. Kai studijavome kartu, tarp mūsų nebuvo jokių konfliktų, juoba matydavome jį paskaitose retai, jis savo reikalų turėjo. Tikrai jokių asmeniškumų.
VEIDAS: Iš kokių pajamų dabar gyvenate?
A.P.: Pajamų gaunu iš vertimų, nes laisvai valdau penkias šešias užsienio kalbas, tad tegu sunkiai, bet verčiuosi. Esu bedarbis, stoviu darbo biržos įskaitoje, kurį laiką gavau bedarbio pašalpą. Ieškau darbo ir tikiuosi artimiausiu metu rasti.
VEIDAS: Santykius su tėvu ir broliu pavyko atkurti?
A.P.: Santykiai su broliu niekada ir nebuvo pašliję, išskyrus tai, kad kartą jis pasakė nesuprantąs manęs dėl Sausio 13-osios. Bet aš to neaitrinau ir bendraujame normaliai. O tėvai…. Aišku, jie nepritaria kai kurioms mano pažiūroms, bet randame kitų pokalbio temų, kuriomis susikalbame.
VEIDAS: Nesijaučiate juos nuvylęs, nes, regis, buvote daugiausiai vilčių teikianti šeimos „investicija“?
A.P.: Vargu. Niekas tų investicijų į mane ypatingai nedarė. Antrąjį, politologinį išsilavinimą (greta žurnalistinio) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute įgijau savo iniciatyva. Aišku, tėvo pavyzdys, kalbų mokėjimas, domėjimasis tarptautiniais įvykiais buvo, bet už ausų tempiamas nebuvau. Viską dariau pats. Namą iš pradžių stačiausi už paskolą, kurią grąžinti paskui padėjo ne mano tėvai, o žmonos Olgos motina, kuri buvo priversta parduoti savo butą Maskvoje, persikelti į daug prastesnį, ir iš gauto skirtumo atsiskaitėme su banku.